Penkis sovietmečio dešimtmečius visi multikai buvo kuriami Maskvoje veikusioje visasąjunginėje animacijos studijoje „Sojuzmultfilm“. Čia, kaip ir daugelyje to metų sričių, veikė cenzūra, o filmukai buvo išnaudojami tiek propagandai, tiek ir tarybinių idealų puoselėjimui ar vaikų auklėjimui.
Vis dėlto čia netrūko ir tiesiog gerų bei menine prasme vertingų filmukų, sukurtų pagal įvairių tautų pasakas, senovės graikų mitus ar pasaulio literatūros klasiką. Pasitaikydavo ir drąsių, eksperimentinių darbų, kurie, peržengę cenzūrą, išvysdavo žydruosius ekranus. Žvelgiant į tokius darbus kaip „Ežiukas rūke“, „Brėmeno muzikantai“, „Muzikinės skrynelės paslaptis“, „Kalifas gandras“ gali apimti nuostaba, kaip šie kūriniai išvis galėjo atsirasti komunistinio režimo valdomoje šalyje.
„Sojuzmultfilm“ studijoje dirbo režisieriai, scenaristai bei animatoriai iš visų sovietinių respublikų. Ne išimtis čia ir lietuviai. Viena žymiausių to laikmečio režisierių – Gražina Brašiškytė, sukūrusi daugiau nei dvidešimt filmukų, o žymiausi jų – „Gintarinė pilis“ (1959), „Drakonas“ (1961), „Tarakonas“ (1963), „Mes ieškome juodulio“ (1969) ir kt. Ji taip pat prisidėjo kuriant tokius animacijos darbus kaip „Raudonoji gėlelė“ (1952) bei „Auksinė antilopė“ (1954).
Pasak režisieriaus, dailininko bei animacijos istorijos tyrinėtojo Valento Aškinio, sovietmečiu kurti filmukai puikiai atspindi tą laikmetį, gerokai lėtesnį gyvenimo tempą bei įvairias situacijas. Būtent dėl šios priežasties daugelis šių multikų, neretai ir šiandien tebekeliančių sentimentus su jais užaugusiems, dabartiniams vaikams yra neįdomūs, o jų pokštai bei kai kurie siužetai nesuprantami.
Apie sovietinės animacijos ištakas ir sąsajas su agitaciniais plakatais, animacinių filmų žanrus bei stilius, propagandinius filmukus ir uždraustus darbus, juose slypinčias vilkduobes ir su jais susijusius sentimentus, lietuvišką animaciją bei kūrinius, peržengusius tarybmetį bei rusų kultūrą, – pokalbis su V.Aškiniu.
