Vos užėjus į šią menę su ekskursijos dalyviais, dažnai matau nuostabą jų akyse, girdžiu klausimus, į kokį magišką, neįprastą ir tokį dinamišką nuogų figūrų, ryškių spalvų pasaulį juos čia atsivedžiau? Toks būna pirmasis įspūdis. O tada imame ieškoti rakto, padėsiančio tą pasaulį „atrakinti“.
Pradedame nuo patalpos cento, kuriame stovi Gyvybės medžiu virtusi kolona. Šio medžio šakos siūbuoja keturiuose metų laikuose, išsikerojusios į keturias skirtingas pasaulio puses. Rytuose susirandame pavasarį, atpažįstame jį iš sprogstančių pumpurų, ir imame tyrinėti vaizdus, įsižiūrime į figūras, iššifruojame pagrindines šio metų laiko šventes ir darbus.
Pirmasis vaizdinys – Gandrinės. Nors tą kovo mėnesio dieną dar gali būti šaltoka, tačiau sugrįžtantys gandrai skelbia pavasarį, jų ant uodegų parsineštos kielės išspardo ledus, o bitininkai išsiruošia aplankyti avilių, pažiūri, ar bitelės per žiemą nenumirė, ar visi spiečiai sveiki peržiemojo.
Toliau seka Jurginės. Ir kaip kadaise sakydavo, jog nesvarbu, net jei ir ant širmo (šviesaus kailio) žirgo šv. Jurgis tais metais atjojo – suprask, šalna tą rytą dar buvo – vis tiek gyvūlėliai pirmąsyk jau išginami laukan. Neapsieinama be magiškųjų ritualų, sukursiančių bandai apsaugą nuo plėšrūnų – peržengę per po tvarto slenksčiu sudėtus pjūklus ir kirvius, galvijai laukuose gebės ir nuo aštrių vilko dantų apsisaugoti.
Tada jau seka Velykos su daug margučių ir sūpynių, Šeštinės ir ypatingas jų valgis – žirnių bei pupų troškinys su šešiom kiaulės kanopom, dar savaitė ir Sekminės, o čia jau iš tolo matyti, kurių karvyčių šeimininkės savo piemenėliams geros, neskriaudžia, o kurios skūpios ir piktos. Gerųjų karvytės per Sekmines piemenėlių berželiais vainikuotos vaikšto, o bjauriųjų – skudurais ir kaulais apkamšytos baubia.
Šalia pavasario švenčių dar ir darbų daugybė – sėti, arti, akėti, lapes medžioti reikia... Taip nepastebimai ir į vasaros laiką Aisčių menėje įžengiame, čia Gyvybės medžio šakos lapų ir žiedų pilnos, dangaus skliaute šviečia Televelio nukalta Saulė, o netoliese ir Perkūno rykštės trankosi. Na, o jei jau pažvelgėme dangopi, akių išsyk nenuleiskim, po skliautais atraskim Saulę išdavusį Mėnulį ir jo numylėtą Aušrinę, čia ji raudonplaukė gražuolė pilnom krūtim, išvysim ten ir Vaivos juostą, ir Grįžulo ratus, žiemos naktyje spindinčius, kelią rodančią Šiaurinę.
Toliau sukantis aplink koloną, metų laikai freskoje keičia vienas kitą, šis ciklas nesustoja, kol po Užgavėnių siautulio ir vėl ateina Gandrinės. Tačiau neskubėkime išeiti, Aisčių menės gale auga dar vienas medis, jo viršūnėje tupi sakalas, šaknis apsivijus gyvatė, kamieno drevėj dūzgia bitės, o šakose supasi trys mūsų gyvenimų tarpsniai – gimimas, santuoka ir mirtis.
Čia dailininkas mums leidžia pažvelgti į gimdymą, kuomet iš vandenų į žemę ateina vaikas. Tai įvyksta pirtyje, šalia gimdyvės yra jai padėjusi bobutė, kuri ką tik mažylį pagavusi, dabar jį jau prausia. Žvelgdama į šią moterį, visuomet prisimenu savo prosenelę Leonorą, kuri mirė beveik šimto metų sulaukusi, o per gyvenimą daugybę vaikų savo ir aplinkiniuose kaimuose sugavo. Šių praeities bobučių pamokymai dar dabar gyvi mūsų šeimos moterų atmintyje. Visada su šypsena žvelgiu į P. Repšio freskoje pavaizduotą naujagimio atnešimą namo pirmąsyk. Jį, iš pirties atneštą, būtinai pirmiausia ant stalo reik paguldyti, šalia duonos, kad nebadautų, ir druskos, kad gyvenimo skonį jaustų, šiukštu negalima vaikelio iškart į lovytę įkelti – ten ir liks visą gyvenimą gulinėti! O šypsausi todėl, kad mama tiek kažkada mane, tiek neseniai mano sūnus, iš gimdymo namų atvežtus, būtinai ant stalo pirmiausia paguldė ir tik tada leido kitur neštis.
Jokiu būdu nepraleiskite ir vedybų scenų šio medžio šakose, jose dailininkas užfiksavo ne tik ką reikia daryti, kad poros lauktų turtingas ir vaisingas gyvenimas, bet ir kaip aistrą už jaunųjų klėtelės durų įkurti. Tad jei kada vestuvių šventėje, nakčiai artėjant, išvysit jaunikio draugus su krosnies žarstekliais lakstančius, nedrausminkit – jie žino, ką daro!
Dažnai žmonės klausia, kodėl visos figūros freskoje nuogos? Taip yra todėl, kad rūbas jas pririštų prie laikmečio, prie epochos, o šie senovės baltų papročiai gyvuoja šimtmečius.
Čia žodį „gyvuoja“ esamuoju laiku rašau nedrąsiai, bet visgi rašau, nes nuostabiausia man būna, kai kaskart ekskursijos Aisčių menėje metu matau, kaip pradžioje dalyvius apėmusią nuostabą, jų akyse ima keisti pritarimas. Kai matau, žmones vienas po kito linguojančius galvomis ir šnabždančius „tikrai, ir mes taip darydavom“, „ir man taip kadaise seneliai sakydavo“, kiti net suokalbiškai šypteli – „ir mes ant stalo vaikus dėjom“. Tada jau žinau – pavyko – atrakinom, atpažinom, tai vis dar gyva!
Išties, Aisčių menėje galima praleisti ne vieną valandą, kaskart atėjusi vis ką nors nauja pamatau, būna, kad po to pati atsakymo kurį laiką ieškau. Štai kartą pastebėjau, jog „Metų laikų“ avilių kojos ąsočiuose stovi ir niekaip nesupratau, kodėl dailininkas tuos avilius į vandens sklidinus indus įstatė, kol nuvažiavusi į brolio bityną nepamačiau to paties! Skubu klausti „kodėl?“, „kad skruzdės avilin neliptų“ – atsakė brolis.
Taigi nuoširdžiai kviečiu visus šį P. Repšio sukurtą šedevrą drauge patyrinėti ir įsitikinsite, kad tai tikrai viena magiškiausių Vilniaus vietų. Miesto istorijų mokykloje ne tik tyrinėjame šią freską, bet ir pasakoju apie lietuvių tautosaką – o tai tikrai nėra naivios senolių pasakaitės, pvz., erotikos joje labai gausu! Ir nors ekskursijas, prie kurių gali prisijungti kiekvienas, nuolat ten darau, Aisčių menė niekada nenusibosta.
Istoriją papasakojo Miesto istorijų mokyklos ir Savaitgalio ekskursijų gidė Justina Meškauskienė. Mokykla naujus mokslo metus pradeda spalio 10 d. Jos programa kurta galvojant apie būsimuosius gidus, tačiau tiks kiekvienam smalsiam žmogui. Daugiau informacijos www.mimokykla.lt. O savaitgalis su Savaitgalio ekskursijomis gali būti kasdien!
