Šį pirmadienį Seimas nusprendė, jog sostinės Lukiškių aikštė galės būti formuojama tik su laisvės kovų memorialiniais akcentais, jos tvarkymas negalės prieštarauti „viešajai tvarkai bei gerai moralei“, o Vytis bus pagrindinis aikštės akcentas. Įstatymas buvo inicijuotas po to, kai Vilniaus valdžios iniciatyva aikštėje laikinai buvo įrengtas paplūdimys.
L.Kreivytė: „Mes esame suluošintos vaizduotės įkaitai“
Kaip 15min teigė menotyrininkė Laima Kreivytė, Seimo sprendimas kuria blogą precedentą, rodantį, kad valdžia negerbia savo piliečių sprendimo, mat 2017 m. organizuoto konkurso Lukiškių aikštės memorialui laureatu tapo ne Vyčio skulptūra, o Andriaus Labašausko projektas „Laisvės kalva“. Konkurso rezultatus lygiomis dalimis lėmė žiuri ir internetinis piliečių balsavimas.
„Andriaus Labašausko projektas buvo išrinktas demokratiškai. Vadinasi, eilinį kartą parodoma, kad liaudies balsas į dangų neina. Nusispjauti į jį valdžiai.
Toks kišimasis į demokratines procedūras, bet koks valdžios įgaliojimų didinimas, iškėlimas savęs virš žmonių, yra kelias link totalitarizmo. Mes vis dar, ačiū Dievui, esame demokratija, bet kai neberūpi, ką žmonės galvoja, tai jau žingsniai į totalitarizmo pusę“, – kalbėjo L.Kreivytė.
Paklausta, ar šis ilgas procesas, kai konkurso laimėtojo projektas yra neįgyvendinamas – visų pirma, dėl „Vyčio paramos fondo“ iniciatyva prasidėjusio teismo proceso, o dabar ir dėl Seimo priimto įstatymo – turės įtakos menininkų sprendimui ateityje dalyvauti valstybės organizuojamuose konkursuose, L.Kreivytė teigia, jog tai priklausys nuo to, kokių ir kokio lygio kūrinių norėsime.
„Jeigu norime tik konjunktūros, kažkokių simbolių, realistinės manieros, jei norime atrodyti kaip Baltarusija ar kaip XIX a., visada atsiras amatininkų, kurie įvykdys užsakymą. O jeigu, vis dėlto, įsivaizduojame, kad esame progresyvi, demokratiška valstybė, kuri gerbia savo piliečių nuomonę, kuri galvoja kaip reprezentuotis pasaulyje, tuomet situacija jau kitokia“, – sakė menotyrininkė.
Ji taip pat atkreipė dėmesį į tarp Vyčio ir „Laisvės kalvos“ dirbtinai kuriamą priešpriešą.
„Man labai nepatinka priešprieša tarp Vyčio, kas, atseit, yra labai patriotiška, ir „kalvelės“, kuri, suprask, jau nežinia kas. O juk tai yra paminklas mūsų partizanams. Kas yra didysis teisėjas, kuris nusprendžia, kas yra kilniau, kieno auka yra kilnesnė? Kodėl mūsų partizanai yra kažko neverti?
Toks dvigubas nusispjovimas ir ant žmonių nuomonės, ir ant partizanų atminimo, man atrodo, labai diskredituoja šitą valdžią, kuri galvoja, kad viską išmano geriausiai“, – teigė L.Kreivytė.
Vis tik nors diskusijų dėl viešųjų erdvių bei istorijos ir kultūros ženklų jose netrūksta, Lukiškių aikštės atvejis – bene ryškiausias nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Kodėl būtent Lukiškių aikštė generuoja tokias audringas ir taip ilgai nenurimstančias reakcijas? Atsakydama į šį klausimą L.Kreivytė teigia – mes esame suluošintos vaizduotės įkaitai.
„Jau kai pastatė ten Leniną, kai sureikšmino šitą Lukiškių aikštę, tada atrodo, kad vieną stabą būtina pakeisti kitu, nors puikiausiai 20 ir daugiau metų aikštė prabuvo be jokio stabo. Žmonės ten ramiai būdavo, be jokios ideologinės įtampos, ir nieko neatsitiko. Dabar matome norą simboliškai įtvirtinti savo galią, įtvirtinti savo požiūrį, pasakyti, kad aš čia valdau, čia mano žodis paskutinis.
Nors man atrodo, kad pati svarbiausia aikštė yra Katedros aikštė“, – sakė L.Kreivytė.
E.Lubytė: Vytis Lukiškių aikštėje jau yra
Menotyrininkė Elona Lubytė atkreipė dėmesį, jog jei žiūrėsime pagal įstatymo raidę, Vytis aikštėje jau yra – Lukiškių aikštėje šiuo metu plevėsuoja Lietuvos valstybės istorinė vėliava, kurioje vaizduojamas Vyčio simbolis.
„Tai labai modernus Vytis. Prie jo žmonės gyvena ir gyvena taip, kaip jiems patinka. Kas nori vaikus maitina, kas nori bučiuojasi, kas nori knygas skaito, kas nori po fontaną vaikšto. O kas nori, ateina pagerbti istorinių įvykių iškilmių datomis ar svarbiomis šeimai, artimiesiems datomis. <...>
Ir man jokio kito Vyčio, nei kaip dailės istorikei, nei kaip vilnietei, šitoje aikštėje nereikia“, – sako E.Lubytė.
Anot menotyrininkės, ši erdvė jau buvo pradėjusi formuotis kaip tikra miesto aikštė: „Joje pradėjo formuotis tam tikras socialinis gyvenimas, socialinė kultūra <...>. Lukiškių aikštė tiesiog tapo miesto aikšte, kurioje visi rasdavo sau vietą. O šita istorija visa tai pastato į nulinį tašką.“
A.Labašauskas: Seimo nariai iš Vyčio padarė prievartos simbolį
Pirmadienį 15min kalbintas konkurso Lukiškių aikštės memorialo projektui laureatas, skulptorius Andrius Labašauskas, komentuodamas Seimo priimtą įstatymą, teigė: „Seimo nariai iš Vyčio padarė prievartos simbolį. Trypiantį – ne besivejantį, ne išdidų, bet trypiantį visus savo kelyje“.
Jis teigė, jog toks įstatymas yra tiesioginis laisvės – pirmiausia, kūrybinės laisvės – varžymas.
„Tokie įstatymai įmanomi tik autoritariniuose režimuose, ne demokratijose. Tai reiškia, kad Lietuvoje tikriausiai keičiasi santvarka, aš taip traktuoju, jeigu jau net nelieka dialogo tarp Seimo ir visuomenės, ekspertų, teisinės valdžios – tiesiog Seimas vienašališkai priima sprendimus, kurie yra ne jo kompetencijoje.
Man atrodo, toks įstatymas turėtų būti antikonstituciškas – apie tai pastabas išsakė Seimo Teisės departamentas. <…> Kritikos buvo labai daug sulaukta, todėl man labai keista, kad įstatymas vis tik buvo priimtas“, – sakė A.Labašauskas.
