Iki šiol R.Petrovas yra sudalyvavęs 55-iose grupinėse bei surengęs 15 personalinių parodų. Jis buvo tris kartus Jaunojo tapytojo prizo finalininkas, laimėjo Jaunųjų Europos kūrėjų bienalės žiūrovų prizą.
Lietuvoje jis bendradarbiauja su „Baroti“ galerija.
R.Petrovas man pasirodė atidus žmogus. Kalbindama jį jaučiau jo atsakomybę už sakomus žodžius, o peržvelgus darbų portfolio galima daryti išvadą, kad jis ypač preciziškas menininkas.
Su tapytoju susitikome jo namuose Klaipėdos rajone. Čia savo garažą jis pavertė studija.
– Susitikome jūsų garaže. Kodėl jūsų studija persikėlė čia?
– Taip nutiko dėl kelių priežasčių. Namie daug patogiau darbuotis, nes dažnai tapau vakarais arba užsibūnu prie drobės iki nakties. Važiavimas į studiją atima laiko, energijos ir kantrybės, kuri mano darbams ypač reikalinga. Galiausiai, čia nėra jokių dirgiklių iš aplinkos.
– Tapyba jums yra darbas, malonumas ar gyvenimo būdas?
– Viskas viename. Malonių akimirkų tikrai pasitaiko, tačiau vien taip tapybos neapibūdinčiau. Tai yra gyvenimo būdas, profesionali veikla, mat mano įsipareigojimai šiek tiek kitokie nei žmonių, dirbančių įprastą darbą. Tapyboje daugiau laisvės, bet tai turi savą kainą – menininkas dirba netgi atostogų metu: renka medžiagą ir stebi pasaulį.
– Šiuo metu mes esame jūsų svečiai, bet kaip jūs jaučiatės patogiau – būdamas svečiu ar šeimininku?
– Svečiu, nes atėjęs pas kitus žmones turiu galimybę pamatyti kažką naujo. Visgi daug laiko praleidžiu studijoje vienas ir jaučiu sociumo trūkumą.
– O dovanas labiau patinka gauti ar dovanoti?
– Gal gauti (juokiasi), nes kartais tenka ilgai jos ieškoti. Visada norisi įteikti kitam kažką prasmingo, o tai užima daug laiko.
– Dažnai dovanojate savo paveikslus?
– Retai. Vis dėlto, kelis kartus dalyvavau meno akcijose Vilniuje, kuriose teko padovanoti kelis savo darbus. Visgi didžioji dalis meno aukcionų vyksta Vilniuje, Klaipėdoje renginių, kuriose kūriniai būtų parduodami ar aukojami trūksta.
– Jūs teisus – pagrindinis kultūrinis centras Lietuvoje yra sostinė, bet štai jūs esate kylanti tapybos žvaigždė, gyvenanti Klaipėdoje. Ar jums netrūksta veiksmo? Ar nesijaučiate, kad tam tikra prasme jūsų ambicijos yra pakerpamos?
– Sutinku, kad daugelis menininkų persikelia į Vilnių, o Klaipėdoje lyginant su Vilniumi mažiau kultūrinio gyvenimo. Taip nutinka dėl kelių aspektų. Nors renginių mano mieste tikrai yra užtektinai, jame mažokai meno vartotojų. Organizuojant kažką ambicingo reikia turėti omeny, kad nebūtinai susirinks daug publikos.
Čia trūksta infrastruktūros, finansavimo, mugių, kuratorių, kolekcionavimo ir mecenatystės kultūros, perkamosios galios. Tam įtakos, tikriausiai, turi ir gerai apmokamų darbo vietų trūkumas, ir mažesnis čia esančių mokslo įstaigų patrauklumas.
Klaipėda yra sunkiai dirbančių žmonių miestas. Pamenu, man pačiam teko daryti instaliaciją šaudmenų saugykloje Smiltynėje. Tempiau ąžuolo rąstus, nešiojau smėlio kibirus ir grįžęs po ilgos dienos nieko daugiau nenorėjau tik atsigulti prieš televizoriaus ekraną.
Visgi perspektyvų ieškantys žmonės tuoj pat pradeda Klaipėdą lyginti su Vilniumi, o pastarąjį su Berlynu ar Niujorku (šypsosi). Todėl supratau, jog reikia nustoti gyventi nusivylimo ar nuolatinio lyginimo nuotaikomis ir tiesiog dirbti kokybiškai, ieškoti galimybių. Gyvendamas Klaipėdoje bendradarbiauju su užsienio galerijomis, rengiu parodas įvairiose šalyse.
– Koks buvo pirmasis darbas, kurį iš jūsų nupirko?
– Vieną pirmųjų darbų nupirko man dalyvaujant per septynias Europos šalis keliavusioje JCE meno bienalėje, kurią kuravo Andrea Ponsini. Tiesa, į ją patekau vienintelis iš Klaipėdos. Pamenu, parodoje Montrūže (miestas šalia Paryžiaus), man parašė organizatorė ir supažindino su būsima kolekcininke.
– O kaip apskritai sekasi parduoti savo kūrinius?
– Nėra taip, kad į mane kreiptųsi kasdien ar net kiekvieną mėnesį. Visgi pats darbų nepardavinėju. Tą daro galerijos, turinčios savo pastovius klientus ir plečiančios jų sąrašus.
– Jūs taip pat bendradarbiaujate su garsiomis užsienio galerijomis – galerija „Leger“ Švedijoje, dalyvavote parodose „Nord Art“, Erfurto muziejuje „Anger“ Vokietijoje.
– Taip, prieš dešimt metų Malmėje dalyvavau meno rezidencijoje ir grupinėje parodoje ir man pavyko pakviesti „Leger“ galerijos savininkus, brolius Legerius apsilankyti.
Pamenu, studijų metais lankiau architektūros istorijos paskaitas. Dėstytojas rodė architekto Santiago Calatravos dangoraižį „Besisukantis liemuo“ (angl. „Turning Torso“) Malmėje ir labai norėjau jį pamatyti gyvai. Nuvykus ten, mes su žmona (Žana Jegorova – 15min) gavome senus dviračius ir leidomės į kelionę po miestą. Pakeliui, be abejo, stebėjome galerijas, karts nuo karto užsukdavome į jas apsižiūrėti ir galiausiai šiaurinėje Malmės dalyje radome „Leger“ (kaip tik tuo metu buvo eksponuojama danų menininkės Karen Gabel Madsen paroda).
Taigi, tiesiog užėjau į galeriją ir papasakojau apie save, Malmėje eksponuojamus savo darbus. Nesitikėjau, tačiau Legeriai užėjo į aną parodą, jiems patiko, jie pasiėmė kelis kūrinius ir labai greitai juos pardavė. Kažkur per porą savaičių. Nuo to laiko Malmėje esu surengęs keturias personalines parodas. Vėliau sužinojau, kad „Leger“ yra viena seniausių ir prestižiškiausių galerijų Švedijoje, įkurta 1960 metais.
Apskritai jaučiasi skirtumas tarp lietuvių ir švedų lankytojų, o gal tiesiog norisi tą skirtumą surasti (šypsosi). Pastarieji labiau linkę bendrauti, klausti, siūlyti savo interpretacijas. Kaip ir kalbėjome apie svečiavimasi, atėjus pas kažką į namus norisi pamatyti maloniausius momentus.
– Kokią netikėčiausią interpretaciją apie savo darbą esate girdėjęs?
– Balandžio mėnesį buvome meno mugėje „Expo Chicago“ JAV ir vienas lankytojas papasakojo visą tekstą iš anotacijos ir perpynė jį su savo interpretacijomis. Aš buvau apšalęs!
– Ar jūsų planuose yra Venecijos meno bienalė, „Art Basel“, „Documenta“?
– Visko norėtųsi, bet žiūriu į tai ganėtinai realistiškai. Ne visi mano darbai yra sukurti atlikus išsamų meninį tyrimą. Mano įsitikinimu, negalima kurti meno vien dėl to, kad norisi kažkur patekti.
– Koks momentas jūsų karjeroje būtų tas, kada jaustumėtės, kad jau viską pasiekėte?
– Tai asmeninis klausimas. Norisi su tuo gyventi ir niekam nepasakoti (šypsosi).
– Ar jūsų gyvenime buvo laikotarpių, kai nesisekė kurti? Galbūt patyrėte visišką kūrybinį bloką?
– Būna tokių momentų, kai tiesiog neateina idėjos. Pastebėjau, kad šis laikotarpis apima balandį-rugsėjį, kurį išnaudoju idėjų realizavimui. Geriausi konceptai man gimsta spalį-kovą, kai esu susikoncentravęs. Manau, pats tapymo procesas skiriasi nuo metaforinio mąstymo, kultūrinių kodų ieškojimo eskizų sąsiuvinyje.
– Kiek jums laiko užtrunka nutapyti tokį paveikslą, koks kabo jūsų garaže?
– Maždaug 20 dienų, jeigu dirbu nuo ryto iki vakaro.
– Pereikime prie kitos dalies. Visur rašoma, kad gimėte Klaipėdoje, bet štai jūsų mama mokėsi Odesoje. Kur siekia jūsų tautinės šaknys?
– Mano mamos tėvas gimė Sumų srityje, Šiaurės Ukrainoje, o močiutė Penzoje, Rusijoje. Po Antrojo pasaulinio karo seneliai sukūrė šeimą netoli pietų Uralo.
Kadangi Ukrainoje buvo likę giminaičių, po mokyklos mano mamą ir seserį išsiuntė pas tetą į Ukrainą, kurioje jos mokėsi virėjos specialybę. Po studijų mama atvažiavo darbuotis į Klaipėdą.
– Kaip jūs save identifikuojate? Esate Klaipėdoje gimęs rusas, ukrainietis, slavas? O gal jums visiškai nesvarbus jūsų tautinis identitetas?
– Vaikystėje poreikio kalbėti šeimoje apie identitetą nebuvo, tarsi buvo savaime suprantama, kad esame rusai. Vėliau, man įstojus į Vilniaus dailės akademiją, pasikeitė aplinka, prasiplėtė pažintys. Dabartinio karo kontekste nėra malonu kalbėti apie savo rusiškumą ir save identifikuoju kaip rusakalbį lietuvį.
– Peržvelgus jūsų feisbuko paskyrą, galima matyti, kad labai aktyviai palaikote Ukrainą. Ar tai atsispindi jūsų darbuose?
– Žinoma, tačiau visus darbus, kuriais norėjau reflektuoti šią temą, jau esu sukūręs. Vienas ryškesnių karą atspindinčių mano darbų, šiuo metu esantis „Noewe“ fondo kolekcijoje, yra „Ambivalentiškas paradas“ (2014).Jame atspindimas terminas „Hibridinis karas“. Vis dėlto, verta pabrėžti, kad menas savaime nieko nekeičia, nors simbolinę prasmę ar įtakos visuomenei jis turi. Daugiausia įtakos turi žiniasklaida, politikai, bendravimas su žmonėmis, F-16.
– Jūsų parodoje „Triukšmas“ buvo eksponuojamas vienas įdomus darbas, susijęs su jūsų identitetu (bent jau aš taip interpretuoju). Jis vadinasi „Bulgakovo, Castanedos ir Pelevino atsiradimas besiskutant“ (2016). Koks jo atsiradimo kontekstas? Juk plaukai po skutimosi kriauklėje yra tai, kas nuplaunama. Ar tai šioks toks noras nuvalyti rusiškąją kultūrą?
– Tuo metu rusiškoji problematika dar nebuvo tokia aštri, kad ši darbą interpretuočiau būtent taip. Visgi šio darbo atsiradimo kontekstas nurodo kiek kitokią reikšmę.
Kažkada autobusų stotelėje pastebėjau, kaip su švitriniu popieriumi yra nušveičiami tagai. Tam tikru kampu žiūrint matėsi raidės. Pagalvojau, kad norėčiau sukurti kokį nors miniatiūrinį darbą šlifuojant stiklą, kuriame atsispindėtų močiutės, o gal kažkieno kito veidas. Turėjau seno lango medinį rėmą ir galiausiai nusprendžiau pavaizduoti tame stikle 3D būdu išgraviruotą rašytoją Žemaitę, kurios portretas man asociavosi pirmiausiai ne su literatūra, bet su vieno lito kūpiura. Ji man sukelia šiltus atsiminimus iš vaikystės, mat tuomet už tą sumą buvo galima nusipirkti kažką skanaus, o identiteto, socialinės ir politinės problemos dar nerūpėjo. Anuomet, maždaug 2016 metais, Lietuvoje buvo jaučiama daug nostalgijos nacionalinei valiutai, visi dar konvertuodavo eurus į litus ir Žemaitės, žiūrinčios pro langą vaizdas, atrodė kaip mistinis atėjimas iš praeities.
Tuo pačiu metu, kai pradėjau dirbti su rašytojos portretu, stebėjau plaukus, kurie man atrodė kaip grafika, ėmiausi ieškoti asociacijų. Žemaitės „apsireiškimas“ sušaukė ir kitus rašytojus, mintis juos pavaizduoti atėjo loginės grandinės principu. Betapydamas klausiausi Bulgakovo (kuris, beje gimė Ukrainoje), Castanedos ir Pelevino knygų. Nors jie nėra panašūs vienas į kitą, jų kūryba man nuskambėjo siurrealistiškai. Lygiai taip pat kaip veiksmas, kuris vyksta kriauklėje. Įsivaizdavau krentančius plaukus, jau kriauklėje formuojančius portretus. Būtent nuo šio darbo ir pradėjau „Triukšmo“ seriją.
– O kaip jums mano interpretacija? Ar ji įmanoma? Ar gali kilti fantazija norėti nuplauti šiuos autorius?
– Ne, tokia fantazija nekyla, nes istorijos nenuplausi. Lengviau su ja susitaikyti nei bandyti pakeisti praeitį... Tiesa, kai intensyviau ėmiau domėtis plaukais, sužinojau, kad jie neša informaciją. Ko gero, tai yra vienas iš raktinių žodžių, padedančių analizuoti mano kūrybą. Galbūt šiandien aną darbą interpretuočiau ne tik, kaip bandymą nuplauti informaciją, bandymą pamiršti arba prisiminti, bet žaidimą meno istorija, sunkumu sukurti kažką naujo, kai pasaulyje egzistuoja tiek daug menininkų.
– Pereikime prie serijos „Abejonės ir ginčai“, kurioje ypač daug socialinės kritikos. Kokios neteisybės jus erzina? Ką labiausiai norėtumėte kritikuoti, pakeisti?
– Viena yra realus, o visai kas kita kūrybinis gyvenimas. Kaip žmogus norėčiau matyti daugiau laimingų žmonių, kuriuos tenkina jų gyvenimas. Kalbant apie kritiką, tai turėčiau kartu su jumis peržvelgti kelis darbus (menininkas atsinešė kelis savo paveikslus – 15min).
Antai darbe „Už“ (2014) diskutuojama, kada geriau buvo gyventi – sovietmečiu ar šiais laikais? Pačios diskusijos idėja atrodo absurdiška, tačiau prieš 10–20 metų žmonės dalinosi prisiminimais, tarsi suponuodami palyginimą. Aišku, buvo ir aršių diskutantų. Todėl paveiksle kaip sovietmečio ženklus vaizduoju Lenino biustą ir veterano juostelę. O štai nutapyti seną šaligatvio bortelį su besiskleidžiančiais augalais kilo mintis pamačius tokį Klaipėdos senamiestyje. Jis buvo toks subyrėjęs, kad jame ėmė ryškėti metalinė armatūra (nufotografavus aną vaizdą iš labai arti, būtų galima išvysti atskirą pasaulį). Čia atsiskleidžia paradoksas – sovietmečio gynėjai iš dalies yra teisūs, mat šis bortelis tikrai primena kažkada naują sovietinę infrastruktūrą. Tie žmonės naudoja tai kaip argumentą ginče, kada buvo geriau gyventi, tarsi nepastebėdami to, kas tikrai yra gyvibiškai svarbu, pavyzdžiui žodžio laisvė ir žmonių teisės, saugumo jausmas.
Šios serijos darbais nebandau išreikšti savo asmeninę poziciją ar nuomonę, o kaip tik bandau atspindėti tai, kokie reiškiniai vyksta visuomenėje, pasaulyje, ką kalbą žmonės, žiniasklaida, kokios yra nuomonės, perdėtai pabrėždamas nuomonių kraštutinumus, ironizuodamas ir apnuogindamas absurdą. Visą tai įamžinu drobėje. Manau, darbas tampa įdomus tada, kai po 10 metų gali jį paimti ir prisiminti, kas vyko anuomet, palyginti kas pasikeitė. Paradoksalu, bet šis ginčas aptinkamas iki šiol, jį galima pastebėti tarp komentarų po kokiu nors įrašu ar straipsniu Facebook‘e. Galimai tokio komentaro autorius yra botas.
– Kodėl „Mišrios tapatybės portrete“ atsiranda stikliukas?
– Čia ne stikliukas, o nupoliruota vinis, savotiškas piercingas. Netgi išėmus jį čia vis tiek liktų skylutė tarsi kokia žaizda. Vinį specialiai išblizginau, kad joje žmogus galėtų pamatyti savo atvaizdą. Šioje vietoje ant sovietinės vėliavos buvo kūjis, pjautuvas ir žvaigždė.
Šiuo darbu užduodu sau klausimą – kas aš esu? Lietuvis? Rusas? Kaip mane identifikuoja visuomenė? Šis darbas sukurtas 2017 metais. Labai keista, kaip bėgant laikui gali pasikeisti jo reikšmė, mat šiandien „Mišrios tapatybės portretas“ gali ne tik intriguoti, bet ir gąsdinti.
– Visgi dalis jūsų identiteto tikrai yra rusiška. Ar nejaučiate kažkokios pareigos teisintis ar įrodinėti, kad esate lojalus Lietuvai?
– Visi mano pažįstami, draugai ir kolegos žino mano poziciją. Būti rusakalbiu nelygu palaikyti Putino režimą.
– Grįžkime prie to, kas jus erzina. Viename iš darbų jūs vaizduojate legendinį Klaipėdos „McDonaldą“, kurio pavadinimą pakeitėte „WcPublic“ (2010).
– Šiame darbe kritikuoju vartotojiškumą. Dabar atrodo, kad šia tema jau daug pasakyta ir visiems viskas kaip ir aišku. Mes turime būti taupesni, rūšiuoti, apgalvotai pirkti ir netgi kurti. Pats matau, kaip auga mano vaikas, kuriam šie dalykai savaime suprantami. Jis jau mums aiškina, kaip teisingiau pasielgti.
– Ar yra dalykų, kurių negalite pasakyti per savo meną?
– Galbūt tai asmeniniai dalykai, kurių tiesiog nenoriu pasakyti. Manau, kad per meną galima išreiškti viską, ką tik nori. Kaip tik dabar sugalvojau kurti potėpių knygą. Kaip tik neseniai buvau pas žymų tapytoją Lucą Tuymansą studijoje, pasidalinau savo idėja.
– Galiausiai pakeitėte savo tapybos stilių. Serijoje „Sąmyšis“ Iš hiperrealizmo perėjote į savotišką siurrealizmą. Kodėl to prireikė?
– Prieš tai reikėtų prisiminti pastarąją mano parodą „Grupinė paroda“. Ji pavadinta ganėtinai taikliai, mat atrodė, kad joje dalyvauja keli skirtingi tapytojai. Ilgainiui supratau, kad nekuriu kažkokiuose konkrečiuose rėmuose ir netgi buvau nusivylęs dėl konkretaus braižo neturėjimo.
Prieš „Sąmyšį“ dar turėjau vieną parodą „Walkman“, kurioje paveiksluose vaizduojami hiperrealistiniai peizažai. Pastebėjau, kad į naują miestą atvažiavęs žmogus eina tyrinėti jo centro, senamiesčio, bet man buvo įdomi periferija ir jos architektūra. Pastarajai skiriame pernelyg mažai dėmesio. Juk jeigu pastatai galėtų kalbėti, jie papasakotų žymiai daugiau nei istorikai. Todėl man ėmė rūpėti architektūra ne vien iš estetinės ar turistinės pusės.
Vėliau per pandemiją viskas ėmė trintis. Pradėjau savyje jausti, kad man trūksta gyvo, realybę (de)konstruojančio potėpio, dinamikos ir taip gimė serija „Sąmyšis“. Manau, čia vaizduojama informacinė dinamika yra mūsų laikmečio problema. Nuo jos stipriai pervargstame.
– O jūs daug vartojate medijos?
– Manau, taip. Man smalsu, kas vyksta politiniame, buitiniame, kultūriniame pasaulyje. Žmonės daugiau dalinasi savo gyvenimais socialiniuose tinkluose, žurnalistai aprašo kitų istorijas.
– Jeigu galėtumėte išgerti kavos su bet kokiu kitu gyvu ar mirusiu menininku. Kas jis būtų?
– Geras klausimas. Manau, tai būtų nuo XX a. pradž. iki Antrojo pasaulinio karo gyvenę menininkai, mat tai šiame laikotarpyje gimė daugiausia meno krypčių, inovacijų. Mane domina Bauhauso mokyklos įkūrėjai, dadaistai, norėčiau pamatyti, kaip atrodė septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai Niujorke... Visgi pirmasis šovęs į galvą yra prancūzų dailininkas Francisas Picabia. Jis buvo gyvas, aktyvus, produktyvus autorius. Tačiau labiausiai bijočiau nusivilti, mat laiko difuzija egzistuoja – per medijos prizmę šias asmenybes matome kaip daug įdomesnes nei jos yra iš tiesų.
