Neseniai Lietuvoje pasirodžiusi šio menininko knyga „Andy Warholo filosofija (nuo A iki B ir atgal)“ (leidykla „Kitos knygos“, vertė Irena Jomantienė) kviečia išsamiau pažvelgti į šią neeilinę asmenybę.
Menininkas (tikrasis jo vardas Andrew Warhola) gimė ir užaugo Pitsburge, Pensilvanijoje, slovakų emigrantų šeimoje. Darbininkai tėvai augino dar du vyresnius sūnus. Jaunėliui Andy pirmajam iš šeimos pavyko įstoti į koledžą, jis pasirinko komercinės dailės – dizaino ir iliustravimo – studijas Carnegie technologijos institute. 1949 m. apsigyvenęs Niujorke ėmė dirbti žurnalų iliustracijų, reklamų, muzikos albumų viršelių kūrėju, batų dizaineriu.
6-ojo dešimtmečio pradžioje Warholas pradėjo dalyvauti parodose, eksponavo iliustracijoms artimu stiliumi sukurtus piešinius. Didžiausią pasisekimą jam atnešė 7-ojo dešimtmečio pradžioje imti kurti tapybos darbai su „Campbell’s“ sriubos skardinėmis; greitai jie tapo amerikietiškojo poparto simboliu. Warholas pirmasis iš menininkų ėmė naudoti šilkografijos techniką – su ja buvo susidūręs dirbdamas reklamos srityje. Ši technika leido tiksliai atkartoti fotografinius atvaizdus, juos didinti ir tiražuoti.
Warholas neapsiribojo daile, eksperimentavo ir kine. Imtis šių bandymų jį paskatino avangardinio kino kūrėjas, kino kritikas ir poetas Jonas Mekas. Kartu su juo Warholas nufilmavo vieną žymiausių savo filmų „Imperija“ (Empire, 1964). Eksperimentiniai Warholo filmai – tikras kantrybės išbandymas žiūrovams: trunka penkias aštuonias valandas, kadre vyksta tik minimalūs pokyčiai.
Kine ir dailėje pasitelkdamas monotoniją ir pasikartojimus Warholas kalba apie vartotojų visuomenės buitį. Jo menas aprėpia įvairias JAV kontroversijas. Tarkim, per konkrečiais prekės ženklais pažymėtus gaminius jis kalba apie visko pertekusią visuomenę ir jos paraštėse atsidūrusius į nusikalstamą pasaulį įstumtus žmones, su kuriais toji turtinga visuomenė susidoroja, mechaniškai įstumdama juos į elektros kėdę.
Warholas gerai išmanė vaizdų apykaitą žiniasklaidoje, suprato, kaip jie nuvertėja. Iki 6-ojo dešimtmečio vidutinis mieste gyvenantis amerikietis saikingą vaizdų porciją gaudavo peržvelgdamas laikraščius ar žiūrėdamas filmą kino teatre. Pokario metais į kiekvienus namus atkeliavo be perstojo vaizdais besispjaudanti mašina – televizorius.
„Visą laiką televizorių laikiau įjungtą, ypač kol žmonės man išsidejuodavo, ir pamačiau, kad jis taip išblaško, jog jų porinamos bėdos manęs nebetrikdo“, – rašoma „Andy Warholo filosofijoje“. Jis teigė, kad šiurpių avarijų ar elektros kėdžių vaizdai, kuriuos pasitelkdavo savo kūriniuose, žiūrovo nebejaudina, nors kiekvienas iš tų vaizdų buvo realių žmonių gyvenimo tragedija.
Knyga „Andy Warholo filosofija (nuo A iki B ir atgal)“ išleista 1975-aisiais, tačiau ji tebėra aktuali daugeliu požiūrių. Skaitytojai šią knygą vertina ne tik dėl XXI amžiaus žmogų kamuojančios vaizdų gausos apmąstymo, bet ir laiko pranašiška: dėl minties, kad „kompiuteris būtų labai kvalifikuotas viršininkas“ – tarsi Warholas būtų taikliai nuspėjęs dirbtinį intelektą.
Amerikiečių menininkė Deborah Kass svarsto: „Galbūt Andy buvo pranašas, o gal nuo tada ne kažin kas pasikeitė“. Warholas nesiskirdavo su fotoaparatu ir diktofonu (vadino jį savo žmona), tad mūsų laikais pakito tik tai, kad dabar kiekvienas šiuos prietaisus turime integruotus viename įrenginyje.
Warholo susižavėjimą technologijomis perteikia garsioji jo frazė: „Noriu būti mašina.“ Ji atskleidžia ir poparto kūrėjams būdingą deromantizuotą požiūrį į menininko profesiją: jie nelaiko menininkų kūrybines kančias patiriančiais, virš žemiškų rūpesčių pakylėtais individais.
Knygoje ši mintis išplėtojama. „Gal jums, žmonės, atrodo, kad menininkai kažkokie ypatingi? – klausiama ir čia pat paaiškinama: – Juk tai tik toks darbas.“ Kitoje vietoje priduriama: „Menininkas yra tas, kas gamina žmonėms nereikalingus daiktus.“ Warholui kaip kūrėjui buvo svarbu užsiimti būtent gamyba, tad jis domėjosi galimybėmis sparčiai reprodukuoti darbus, kuo mažiau įsitraukiant asmeniškai. Warholo meno gamybos procese individualus braižas ar gestas, taip vertintas abstrakčiojo ekspresionizmo kūrėjų, tampa nebereikšmingas.
Nuosekliai laikydamasis savo pažiūrų, Warholas 1962 metais savo studiją pavadina „Fabriku“ (Factory). „Fabrikas“ tampa Niujorko bohemos ir popkultūros elito klubu, kur vyksta vakarėliai, gimsta improvizacijos. Čia susiburia ir ima koncertuoti rokenrolo grupė „Velvet Undergound“, o pats Warholas tampa jos vadybininku. Čia Warholas filmuoja filmus ir kuria šilkografijas. Prie kūrybos proceso gali prisidėti visi „Fabriko“ svečiai: tikroji autorystė nesvarbi, svarbus tik prekės ženklas – Andy Warhol.
Prie kūrybos proceso gali prisidėti visi „Fabriko“ svečiai: tikroji autorystė nesvarbi, svarbus tik prekės ženklas – Andy Warhol.
Knygos „Andy Warholo filosofija (nuo A iki B ir atgal)“ atsiradimo istorija taip pat sietina su Warholo nuostata kurti jo prekės ženklu pažymėtą kolektyvinį meną. Dažniausiai žymių žmonių autobiografijas užrašę autoriai lieka šešėlyje – ir šiai knygai tai būdinga. Ji buvo parengta Warholo įsteigto „Fabriko“ žurnalo „Interview“ redaktoriaus Bobo Colacello ir bičiulės, rašytojos Pat Hackett pokalbių su Warholu pagrindu. Colacello pasakoja apie kūrybinį procesą: „Pabaigęs skyrių <...> perdaviau jį Andy. Suskaičiavęs puslapius, kaip skaičiuodavo reklamas žurnale „Interview“, pasiteiravo: „Tik dvylika?“
Tą vakarą Colacello parsinešė turimas knygos dalis namo ir, telefonu paskaitęs jas Brigid Berlin, įrašė jos reakciją. Tuomet perdavė tą įrašą Pat Hackett sakydamas: „Padaryk geriau.“ Taigi šios knygos šešėlinis rašytojas – „Fabriko“ stiliumi – irgi įgijo šešėlinę rašytoją.“
Knygos tekstas užrašytas ne paties Warholo, tačiau puikiai perteikia jo pasaulėžiūrą. Kaip, išėjus pirmajam knygos tiražui 1975-aisiais rašė „The New York Times“ apžvalgininkė Barbara Godsmith, čia svarbiausias yra „niekis“ – bet „ne Satre’o ir Camus žmogaus pastangų beprasmybė ar Joan Didion aprašyta anapus kančios slypinti tuštuma, o paprasčiausiai – nieko daugiau. <...> Jis mums rodo išdidintą atvaizdą veidrodyje (šaunų, aiškų, stokojantį gylio); jis mums perteikia paviršių.“
„Andy Warholo filosofija“ ne tik tebėra aktuali, bet ir vis dar pateikia staigmenų. 2019 metais Warholo muziejuje Pitsburge aptikta neskelbtų „Velvet Underground“ nario Lou Reedo dainų įrašų – tos dainos įkvėptos šios Warholo knygos. Manoma, kad Warholas ir Reedas buvo sugalvoję ją paversti miuziklu. Kas žino, kokių dar netikėtumų mums yra paruošęs Warholas?
