– Margarita, studijavai menus, tačiau šiuo metu daugiausia užsiimi kuratorine bei tiriamąja veikla – nuo 2018 m. vadovauji Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU), veikiančiai galerijai „101“. Ar tau svarbi meninės–kuratorinės veiklų skirtis, o galbūt – priešingai – svarbus jų susipynimas? Ar savo kūrybinę praktiką apmąstai pasitelkdama pastaraisiais metais šiuolaikinio meno lauke populiarius „menininko-kuratoriaus“, „menininko-administratoriaus“ vaidmenis?
– Man lygiai svarbios atrodo tiek sričių skirtys, tiek jų persipynimai, nes abu kuria skirtingas, bet tiek pat vertingas veiklos kokybes. Persipynimai galbūt yra artimesni šiuolaikinio pasaulio procesams, jie geriau atskleidžia šiuolaikines tendencijas ir atitinka mūsų darbo pobūdį, mūsų profesinių tapatybių universalumo poreikius. Tuo tarpu skirtys pabrėžia atidą, įsigilinimą, meistrystę. Šiaip jau pasiilgstu skirčių ir konkretumų.
Mąstydama apie savo praktikas žaviuosi meninės kūrybos, kuratorystės, akademinio pasaulio persipynimais ir tikiu, jog tai iš dalies neišvengiama. Man patinka tai, jog vienos sritys gali formuoti ir performuoti kitas. Į kuratorystę ir meno vadybą atėjau po taikomojo meno studijų, tad beveik neturėjau jokių išankstinių nusistatymų, nežinojau laukams būdingų žaidimo taisyklių. Visa tai man suteikė daug erdvės mano pačios apmąstymams, kaip gali vykti kuratoriaus–menininko darbas. Manau, kad tekant tarp sričių atsiranda daugiau erdvės neapibrėžtumui ir netikėtumui, kūrybiškumui ir inovacijoms.
– Sugrįžtant prie VDU menų galerijos „101“, galbūt galėtum plačiau pristatyti šį, Vakarų Europoje ir JAV kultūriniam ir akademiniam laukui labai svarbų galerijos tipą? Iš karto pagalvojau apie „James Gallery“ (Kolumbijos universitetas, Niujorke), Karpenterio vizualiųjų menų centrą Harvardo universitete arba Bardo koledžo parodinę ir leidybinę programą Niujorke. Kokie instituciniai pavyzdžiai tave įkvepia?
– Universitetų galerijos tikrai yra kažkas nuostabaus. Jų veikimo strategijos yra labai įvairios, priklausomai nuo to, kokiuose universitetuose bei kontekstuose veikia. Savaime tai nėra nepriklausomos erdvės, nes jos yra nuolatinėje simbiozėje su kitomis institucinėmis struktūromis bei nuolat besikeičiančiomis studentų bendruomenėmis. Tokios galerijos neišvengiamai dalyvauja intensyviame tarpinstituciniame ir tarpdisciplininiame dialoge. Dirbdama su universitetinių galerijų tinklu pastebėjau vieną iš tendencijų – tokios galerijos ar projektų erdvės neretai veikia kaip alternatyvios edukacijos, dialogo ar studentų saviorganizacijos erdvės, sykiais net kaip „parazitinės“ institucijos, kritikuojančios tradicinę edukacinę sistemą. Pradėjusi dirbti atradau kelias mėgiamas galerijas ir nuo to laiko seku jų veiklas – Berlyno „Kleine Humboldt Galerie“ ir Dandžio universiteto Škotijoje „Cooper Gallery“ .
– Kaip manai, koks Lietuvoje šiandien yra meninių praktikų ir akademinės veiklos santykis? Universiteto galerija, atrodytų, yra ideali erdvė įvairioms tarpdisciplininėms praktikoms – naujai steigiamoms menininkų ir meno tyrėjų bendradarbystėms, kitų fakultetų teoretikų ir praktikų įtraukimui bendriems tyrimams. Kokius ryšius sieki puoselėti savo menine, kuratorine ir vadybine veikla?
– VDA doktorantūros studijų programa rodo labai gerą ir įdomų pavyzdį, kaip meninės praktikos ir akademinė veikla gali persikloti plėtojant hibridines formas – pavyzdžiui, vykdant meninius tyrimus. Tradiciškai menininkai telkiasi meno istorikus, akademikus tam, kad šie aptartų jų darbus, kad jų kūryba būtų analizuojama menotyrinėje plotmėje. Nors, vėlgi, nemanau, kad meninėms praktikoms yra būtinybė ar prievolė visą laiką persipinti su akademiniu diskursu. Ir vis tik, jei tai projektui tinka, yra smagu pakviesti kitų sričių tyrėjus kurti dialogą su meno kūriniu.
– Galerija „101“ kultūriniame lauke išsiskiria kuratorinės programos raiškų įvairove (2018–2019 m. pasižymėjo neformalių susibūrimų – kuruotų pokalbių, vakarienių, ragavimų ir kt. gausa), į procesą orientuotais kūrybiniais projektais, bendradarbystėmis su įvairiomis kitomis kultūrinėmis institucijomis ir plačiu jaunų menininkų ir kuratorių tinklu. Tavo veikloje ryškus pasitikėjimas kylančiais arba į Lietuvą po studijų užsienio meno mokyklose sugrįžusiais autoriais, kuriems „101“ neretai tampa debiuto erdve. Paminėčiau Marijos Nemčenko parodą ir leidinį „BRUT“ (2019) arba šių metų pradžioje pristatytą Saulės Noreikaitės parodą „Kol susidėvės“ (2020). Kokie pastarųjų metų galerijos projektai tave pačią labiausiai nustebino?
– Žodis „ragauti“ labai tinka apibrėžti mano praktikas iki šiol! 2018–2019 m. man visų pirma rūpėjo išsiaiškinti tam tikrus darbo specifikos bei (ne)profesionalumo subtilumus, suvokti erdvės galimybes, susipažinti su universiteto bendruomene ir pačia institucija, pradėti kurti skirtingus tinklus. Mano tikslas tiek tuomet, tiek dabar yra į veiklas įtraukti labai skirtingus žmonės ir siekti, kad galerijos erdvė taptų takia susidūrimų ir persipynimų, mainų vieta. Gal kiek mažiau man rūpi tai, jog „101“ būtų graži ar estetiška galerija – daugiau dėmesio kreipiu alternatyvios edukacijos vystymui, pirmakarčiams kūrėjų projektams, eksperimentavimui su menine raiška ir kūrybinėmis strategijomis.
Iš paskutinių metų galerijos projektų mane maloniai nustebino garso meno praktikoms skirtas projektas „The Foley Artist’s Folley“, kurį 2018 m. kuravome kartu su tyrėja ir rašytoja Ellen Tracy. Jame dalyvavo daug vietinių garso meno kūrėjų – Ignas Andriuškevičius, Arūnas Periokas, Laurynas Rėčkus, Marius Juknevičius, o Niujorke gyvenanti ir kurianti rašytoja Rachel Kauder–Nalebuff šiam projektui parašė puikų tekstą „Shushes“, kuriame pasakoja apie savo patirtį dirbant senelių namuose ir ten statant spektaklį. Apskritai, manau, jog mane labiausiai stebina kuratoriai su kuriais bendradarbiauju – jie visada sugalvoja visiškai nekonvencinių kuravimo bei kūrybos modelių.
– Karantino laikotarpiu, šių metų balandį ir gegužę praleidai meno ir edukacijos centro „Rupert“ paskelbtoje, Lietuvoje gyvenantiems ir kuriantiems autoriams skirtoje rezidencijų programoje, kurios metu plėtojai ilgalaikį savo kuratorinį ir kūrybinį projektą, skirtą tyrinėti rūpesčio ir rūpestingumo temai. Gal galėtum daugiau apie jį papasakoti?
– Su pirmaisiais „Rupert“ rezidencijoje vystyto projekto rezultatais susipažinti galėsite jau rugsėjo pabaigoje. Jį sudaro solo parodos, naujų tekstų rinkiniai, edukacinės programos, skaitymai ir diskusijos meilės ir rūpestingumo temomis. Tai daug skirtingų šio projekto dalių.
Meilės ir rūpestingumo temos man visados atrodė artimos ir įdomios, tačiau tik šiais metais išdrįsau imtis jas tyrinėti iš arčiau. Tai labai plačios temos, tačiau man labiausiai norisi į jas žvelgti analizuojant kultūrinio lauko svetingumo praktikas, menininkų, kuratorių ir kitų kultūros darbuotojų darbo kultūrą, bendruomenių ir marginalizuotų auditorių įtraukties siekius. Kita vertus, su kviestiniais menininkais ir kuratoriais, kurie prisijungė prie šio tyrimo, planuojame veiklas, kuriose aptariamos motinystės, kartų traumų, romantinės meilės temos.
Vienaip ar kitaip meilė ir rūpestis yra tarytum bendrinės sąvokos, tad aš kviečiu daug žmonių šias temas tyrinėti kartu su manimi. Man įdomu klausytis, kas kiekvienam jų svarbu, kas dega, ko norisi. Ir kaip meilė bei rūpestingumas reiškiasi skirtingose profesinėse srityse – ne tik meno lauke, bet ir socialiniame darbe, medicinoje, psichologijoje, archeologijoje. Mane taip pat domina ir įvairūs kalbos registrai, kurių skirtingose aplinkybėse griebiamės kalbėdami apie meilę ir rūpestį – tai ir filosofinė, ir akademinė, poetinė ar vizualinė išraiška.
– Pastaraisiais metais rūpesčio vienu kitu ar naujų bendrabūvio formų paieškos tema šiuolaikinių klimato, socialinės–politinės, sveikatos krizių aplinkoje, atrodo neišvengiama, tad nūdienos mąstytojai, edukatoriai bei kultūros lauko atstovai nepaliauja apie tai svarstyti gausioje kultūrinėje produkcijoje. Kita vertus, kartais net patys nepastebime, jog tiesiog pasiilgstame mus anapus kasdienybės problemų truktelėjančių kūrinių. Kokie pastaruoju laiku matyti kūriniai ar skaityti tekstai tave labiausiai įkvėpė, mąstant apie rūpestį, draugystę, bendrabūvį?
– Karantino metu labai mėgavausi Rygos bienalės (RIBOCA) virtualių paskaitų ciklu bei „Rupert“ viešosios programos paskaitomis. Taip pat skaičiau nemažai Audre Lorde, bell hooks, Eli Clare ir Lauren Berlant grožinių ir akademinių tekstų. Išskirčiau belgų režisierės Chantel Akerman memuarų knygą „My Mother Laughs“ (2013) ir Rachel Kauder Nalebuff naujausią knygą „Stages: On Dying, Working, and Feeling“ (2020). Taip pat paminėčiau menininko Edo Fornieles’o Londono galerijoje „Carlos Ishikawa“ organizuotą skaitymų grupę „Bunkers Reading Group“.
– Pabaigai norėčiau pasmalsauti apie tavo santykį su skaitymo praktikomis. Šiuolaikinio meno lauke pastarąjį dešimtmetį išpopuliarėjo įvairūs renginiai, susiję su skaitymu: dalyvaujamieji skaitymai, skaitymai-diskusijos, „atviro mikrofono“ (open mic) renginiai ir pan. Visai neseniai pagalvojau apie tokį naujadarą „skaitynės“, kuriuo būtų galima vadinti, pavyzdžiui, protesto literatūros viešus skaitymus kaip tam tikrą pasipriešinimo ar solidarumo veiksmą. Ką tik įvyko aštuntasis „Meno pievų“ susitikimas, kuriame kartu su Mavros Skylos kvietei susirinkusius skaityti tekstus apie draugystę, intymumą ir švelnumą. Kuo tau įdomus šis formatas? Kaip tau atrodo, kodėl žmonės buriasi skaityti kartu?
– Skaitymas man visada siejosi su praktikomis tarp draugų, dalinimusi, dovanojimu, intymumo, ryšio kūrimu. Taip ir prasidėjo mano skaitymo praktikos, kai mes su draugais kaip dovanas vakarais namuose, ar kartu keliaudami, ar telefonu vienas kitam skaitydavome istorijas. Dovana būdavo ir klausytis – skirti tam savo laiką, dalintis erdve. Skaitymas kartu su kitais žmonėmis gali atskleisti įvairius komunikacijos, vartojamos kalbos sluoksnius, pristatyti, kaip mes kalbame tam tikromis temomis. Gal kartais kažką užrašome nes tiesiog nemokame pasakyti žodžiu. Sakiniai ir pastraipos įgauna skirtingus stilius, nuotaikas, ir charakterius. Visai kas kita yra tai perskaityti garsiai, suteikiant dar vieną interpretacijos bei teksto suvokimo sluoknį – įgarsinant savo ar kito žodžius.
