– Ar tai, kad Jaunojo kūrėjo premija buvo pirmą kartą suteikta šviesų dailininkui rodo, kad ši profesija negauna pakankamai dėmesio, ji lieka neįvertinta?
– Apšvietimas, šviesų dizainas ir dailė yra labai plataus spektro – ji apima viską nuo šviesos objektų ir instaliacijų kūrimo, iki teatrinio ar koncertinio apšvietimo. Vyksta įvairūs šviesų festivaliai, kur dėmesys sutelktas į šviesų objektų kūrimą ar dizainą. Koncertuose apšvietimo sprendimai taip pat sulaukia nemažai dėmesio, nes jie susiję su afekto sukėlimu ir stimuliuojančiais vizualiais sprendimais, dėl to žiūrovams lengva dėmesį sutelkti ne tik į muziką, bet ir į šviesų šou. Tokiais atvejais šviesa yra ne tik medija, kurioje vyksta koncertas, bet ir pati gali būti vertinama kaip turinys, objektas.
Teatre sceninės šviesos atlieka kitą funkciją – jos skirtos apšviesti ir sukurti atmosferą, išryškinti aktorius ar tam tikrus objektus scenoje. Tada žiūrovai labiau sutelkia dėmesį į turinį, kuris yra patalpintas šviesoje, o ne į pačią šviesą. Sigita Ivaškaitė (teatro kritikė – aut.past.) pastebėjo, kad nėra institucijos, kuri suteiktų kvalifikacijos žmonėms kurti ir vertinti šviesą, todėl didelė dalis teatro kritikos praleidžia patį šviesų dizainą pro akis ir analizuoja tradicinį spektaklio turinį – aktorinį darbą, scenografiją, režisūrą.
Šviesos sritys, kurios yra labai efektingos ir lengvai pastebimos, sulaukia daug dėmesio, o tos, kurioms reikia gilesnio arba specifinio supratimo, lieka profesionalios kritikos šešėlyje.
– O teatro žiūrovų pagrindinis vertinimas – gražu arba ne?
– Teatro pastatymuose šviesa iš tikrųjų būna gera, kai apie ją žmogus net negalvoja ir ji tampa natūraliu kuriamos realybės apvalkalu. Komplimentas, kai žiūrovas nepastebi šviesų, bet pajaučia tai, kas šviesa buvo siūloma.
– Per dešimt darbo teatre metų prisidėjai prie beveik 50-ies spektaklių premjerų. Vien šiais metais dirbai su aštuoniais pastatymais. Tai yra didžiulis skaičius ne tik vertinant šiuos metus pandemijos akivaizdoje, bet ir apskritai žinant darbo teatre ritmą. Juk režisierius per metus nepastato aštuonių spektaklių.
– Specialybiniame lauke sakome, kad yra dvi strategijos – pašviesti ir apšviesti spektaklį. Kai yra labai mažai laiko įsigilinti į turinį ir neturi galimybės su komanda ilgai vystyti kūrinio, tuomet viskas, ką gali padaryti, yra pašviesti spektaklį. Kai režisieriui šviesa ir apšvietimo dizainas yra iš tikrųjų svarbūs, jis iškart renka visą spektaklio komandą ir dirba su ja nuo pat pradžių. Kai yra daugiau laiko, galima ilgiau rinkti vizualinę medžiagą, derinti spalvines paletes, rengti brėžinius ir planus, ieškoti konceptualių ir geresnių praktinių sprendimų. Iš šių metų premjerų sąrašo gal tik su pora spektaklių dirbome apie pusę metų, su keliais – ne ilgiau nei mėnesį, o likusios premjeros buvo „greitos“ arba jų vizija tiesiog buvo paprasčiau įgyvendinama.
Teatro pastatymuose šviesa iš tikrųjų būna gera, kai apie ją žmogus net negalvoja ir ji tampa natūraliu kuriamos realybės apvalkalu.
– Esu girdėjusi, kad šviesų dailininkai taiso scenografų klaidas.
– Taip, yra toks juokelis. Ir yra pasitaikę atvejų, kai buvo tikimasi, kad šviesų sprendimai išgelbės spektaklį – užglaistys vizualinius scenos trūkumus, gal net paslėps ar pagerins aktorių darbą. Rimtų klaidų vien šviesomis ištaisyti neįmanoma, galiausiai ir apšvietimas ims atrodyti prastai. Visa laimė, kad tai dažniausiai ir tėra tik juokelis.
– Ar šviesų dailininkas gali turėtų braižą?
– Nežinau, tikriausiai ir taip, ir ne. Viena vertus, pagavus braižą galima įsivelti į štampavimo procesą. Bet kita vertus, visi turime skirtingus skonius, viską matome šiek tiek skirtingai. Per kūrybą taip pat gali pamatyti kūrėjų skirtingą pasaulėžiūrą, skirtingą santykį su aplinka. Kiekvienas menininkas turi tam tikrą estetinį pojūtį, tik, mano nuomone, svarbu, kad jis vystytųsi ir keistųsi. Šviesų dailėje dar reikia atskiri, ar žmogus turi savo braižą, ar tik eksploatuoja tam tikras prožektorių savybes. Be to, teatre taip pat užeina mados, kai daugelis ima taikyti tą patį sprendimą
– Tai ar turi tą savo braižą nusakantį prožektorių?
– Apskritai kalbant, mėgstu minkštą, sklaidytą šviesą. Tačiau teatre tokį apšvietimą atkūrinėti gali būti arba komplikuota dėl techninių galimybių, arba netinkama, nes pasidaro sunku vesti žiūrovo dėmesį. Kartais pasitaiko, kad padarius seriją darbų pasimato, jog kažkas panašaus tarp jų yra. Buvau pamėgęs spalvų derinį – kažką tarp mėlynai žalios ir purpurinės ar rožinės. Bet dabar manau, kad negali būti preferencijų vienam prožektoriui, technologijai ar spalvai. Svarbu yra tai, kokį piešinį reikia ar nori išgauti, ir tada atrasi labiausiai tinkančią priemonę.
– Ar gali šviesų dailininkas turėti galvoje scenos šviesų paveikslą, bet neišmanyti, kaip savo viziją techniškai įgyvendinti?
– Svarbu yra gebėti kūrybiškai mąstyti bei fantazuoti ir tuo pačiu suvokti, kaip tą piešinėlį galima realizuoti scenoje. Lietuvoje turime platų spektrą pastatymams naudojamų erdvių, projektus inicijuojančių institucijų, skirtingas finansines galimybes pastatymams. Tenka šviesos sprendimus pritaikyti ne tik klasikinio teatro scenai, bet ir imtis ne teatrinių priemonių. Dėl to labai svarbu mokėti vizualius sprendimus konvertuoti į techninius, žinoti naudojamos įrangos savybes ir galimybes.
Buvo atvejų, kai savo studijų žinias panaudojau teatre ir man tai buvo toks džiugus dalykas. Reikėjo, kad scenografijos blizgus elementas nežėrėtų, o nusidažytų spalva. Žinojau, kaip išspręsti tą problemą, bet įprastų teatro apšvietimo priemonių nepakako. Scenos technikai stebėjosi mano pateiktu sprendimu ir sakė, kad teatre taip niekas nedaro. Teatre gal ir ne, bet užtat fotografijoje – taip. Kai žinai, kaip techniškai kokybiškai ir greitai išspręsti problemą, sutaupai daug laiko ir visos komandos nervų.
Per kūrybą taip pat gali pamatyti kūrėjų skirtingą pasaulėžiūrą, skirtingą santykį su aplinka.
– Atrodytų, kad fotografo ir šviesų dailininko žinios ir technika skiriasi. Fotografas šviesą kuria nejudančiam vaizdui, o teatre svarbu ne tik šviesos stiprumas ir šešėliai, bet ir perėjimai iš vienos scenos į kitą, šviesa juda, pulsuoja ir yra tarsi gyvas organizmas.
– Apšvietimo principai visur yra tie patys, tik naudojamos skirtingos techninės priemonės juos įgyvendinti. Taip pat ir parametrai, kuriais vertiname šviesą, visur yra vienodi. Fotografijoje, kine ir teatre naudojamas šviesos šaltinis turintis dydį, nuo kurio priklauso šešėlio aštrumas ar minkštumas, ir kryptį, nuo kurios priklauso, kuriuos vizualinius aspektus išryškinsim. Ir galiausiai turime atspindžio tipą, nuo kurio priklauso tai, kaip šviesa atsispindės ar lūš. Visose srityse apibūdindami šviesos savybes kalbame apie ryškumą, spalvą, kontrastą. Skirsis tik tai, kad teatre bus nuo dešimt iki šimto kartų daugiau prietaisų nei fotostudijoje.
Bet kurie mokslai, kuriuose yra reikalingos optikos ir vizualinio meno žinios, tikrai gali padėti šviesų dailei. Yra puikių mokytojų, iš kurių galima mokytis kūrybinių ir techninių dalykų. Ir nors nėra šiuolaikinės mokslo institucijos šviesų dailei, vis dar egzistuoja pameistrystė, dabar vadinama praktika, per kurią galima įvaldyti amatą. Vilniaus dailės akademijoje mokiausi „rašymo šviesa“ ir medijų meno, o su teatro specifika susipažinau dirbdamas pas Eugenijų Sabaliauską, Vilių Vilutį. Mokaisi žiūrėdamas ir stebėdamas, kaip šviesų dailininkas kuria, montuodamas šviesas ir aiškindamasis, kas iš kokių pozicijų šviečia, kodėl į vieną ar kitą pusę yra pasuktas prožektorius, kada ir kodėl jis įjungiamas, kas yra spektaklyje matoma, o kas paslėpta ir t.t. Šviesos dramaturgijos supratimas taip pat gali būti ugdomas pameistrystėje, stebint repeticijas, klausantis spektaklio muzikos, net žiūrint filmus. Man atrodo, kad jokioje profesijoje nėra įmanoma visko išmokti per studijų laikotarpį, bet, žinoma, studijos padeda mokytis tikslingiau.
– Kuo tave patraukė ši profesija?
– Buvau gal trečiame kurse, kai buvau pakviestas padėti šviesų demontaže. Iš pradžių dėžes stumdžiau ir iš jų prožektorius traukiau. Vėliau jau ir ant štangų juos kabinti pradėjau, ir laidus pajunginėjau. Po kažkiek laiko jau ir ant kopėčių pasiūlė palipti, nes supratau, kaip prožektorių sufokusuoti reikia. Pradėjus dirbti atsiskleidė naujų atradimų paletė: pamatai prožektorius, kurių fotostudijose nebuvai matęs, susipažįsti su labai įdomiu kolektyvu, pajauti komandinio darbo operatyvumą. Čia yra daug adrenalino – darbas aukštyje, greitis, stresas dėl laiko. Pavadinkime, kad tai yra reivo, armijos ir menininkų darinys. Visi šie elementai įtraukė kaip įdomus ir didelis nuotykis.
Čia yra daug adrenalino – darbas aukštyje, greitis, stresas dėl laiko.
Studijuodamas akademijoje savo kelią siejau su individualia, asmenine kūryba. O atėjęs į teatrą pamačiau, kad čia yra labai daug komandinio darbo. Pajaučiau didelį norą išmokti būti bendruomenės dalimi ir dirbti kolektyviai, o ne vienam savo mažame juodame kambarėlyje. Darbas teatre yra tarsi gyvenimas mažame kaimelyje, kur vieni kitus pažįsta, susiformuoja kolektyvas, kuris po kurio laiko virsta į šeimą ar gentį. Nuo bendrų atradimų pereiname prie sentimentų ir bendro prisirišimo prie tos veikos.
