Parodoje pristatomi vienų garsiausių XX a. dailininkų, formavusių praėjusio šimtmečio dailės raidą, keramikos dirbiniai ir pagal jų kūrinius austi gobelenai. Išskirtinę parodą aplankė jau daugiau nei 30 tūkstančių lankytojų.
Gimęs būti dailininku
Iš pirmagimio Chagallo, augusio devynių vaikų šeimoje Vitebske (tuometinėje Rusijos imperijoje, dabartinėje Baltarusijoje), buvo tikimasi, jog jis padės finansiškai išlaikyti šeimą. Tad anksti užčiuoptas talentas dailei ir menui tėvų nebuvo sutiktas su entuziazmu, jie sūnui linkėjo kitos profesijos – raštininko ar buhalterio. Tačiau tai nesustabdė būsimo dailininko, ir, neapsikentusi vaiko zyzimo, mama jį nuvedė į Jehudo Peno piešimo mokyklą.
Mokykloje vykusiose piešimo pamokose Chagallas buvo vienas geriausių mokinių. Kartą jis pamatė, kaip jo klasiokas iš žurnalo kopijuoja paveikslą. Nuėjęs į biblioteką pasiėmė žurnalą ir perkopijavo visas ten buvusias reprodukcijas, pirmoji jų, kaip vėliau prisiminė rašydamas autobiografiją, buvo kompozitoriaus Rubinšteino portretas. Klasiokas parodė, kad tobulinti techniką, mokytis galima kopijuojant kitų darbus, o įkvėpimą kurti Chagallas atrado judaizme, jidiš kultūroje ir chasidiškoje aplinkoje, padariusioje jam, kaip dailininkui, didelę įtaką.
Savo žinias gilino dailės mokykloje Sankt Peterburge, tuo metu laikytame imperijos meno centru. 1911 m. Chagallas atvyko į Paryžių ir apsistojo menininkų rezidencijoje „Avilys“ (La Ruche). Čia buvo susibūrę litvakai menininkai, sudarę Paryžiaus mokyklos (École de Paris) branduolį. Chagallas mokėsi įvairiose dailės mokyklose, tarp jų L’ académie de La Palette ir la Grande Chaumière. Jau tuo metu pradedančiojo dailininko darbai kontrastavo su vyravusiomis ir Paryžiuje aiškiai matomomis modernistinėmis dailės kryptimis (pavyzdžiui, su kubizmu), kurios jam nedarė jokio įspūdžio.
Laisvą laiką nuo mokslų Chagallas leisdavo lankydamasis Paryžiaus galerijose ir muziejuose, dažnai užsukdavo į Luvro muziejų, kur ir toliau mokėsi piešti kopijuodamas senųjų meistrų darbus, tuo metu, žinoma, nenutuokdamas, kad vėliau taps vienu iš nedaugelio dailininkų, kurio darbų paroda Luvre bus suorganizuota dar esant gyvam pačiam menininkui.
Dailininko mūza – žmona Bella Rosenfeld
Dar mokydamasis Sankt Peterburge Chagallas neretai sugrįždavo į Vitebską. Vieno tokio apsilankymo metu jis susipažino su mylimąją, turtingo juvelyro dukra Bella Rosenfeld. Vėliau, aprašydamas pažinties akimirką, dailininkas teigė jautęsis taip, tarsi ji viską žinotų apie jo vaikystę, dabartį ir ateitį, o pati Bella prisiminimuose akcentavo iš karto pastebėtas Chagallo akis, kurios buvo tokios mėlynos, tarsi „būtų nukritusios tiesiai iš dangaus“.
Bella tapo menininko mūza, jos atvaizdą galima pamatyti daugelyje autoriaus kūrinių. Prieš vedybas Chagallui buvo sunku įtikinti Bellos tėvus, kad jis yra tinkamas vyras jų dukrai – šie nerimavo, jog neturtingas, dar tik pradedantis dailininkas negalės ja pasirūpinti. Tai dar labiau paskatino Chagallą siekti sėkmės ir tapti Vakaruose pripažintu menininku. Įsimylėjėliai santuokos laukė šešerius metus.
Jau pirmoji Chagallo paroda Berlyne sulaukė sėkmės: daugiau nei šimtui eksponuojamų pirmųjų jo darbų vokiečių dailės kritikai negailėjo pagiriamųjų žodžių. Tačiau tolimesnius planus pakoregavo Pirmasis pasaulinis karas: atvykus į Vitebską, po kelių savaičių dėl prasidėjusio karo buvo uždarytos imperijos sienos. Tik 1923 m. Chagallui kartu su žmona Bella ir pirmagime Ida pavyko atvykti į Prancūziją.
Chagallo ir Picasso bendri kūrybiniai eksperimentai
Prancūzijoje Chagallas su šeima gyveno iki 1941 m., tuomet šalį teko palikti dėl nacių okupacijos ir trauktis į JAV. Į Europą Chagallas sugrįžo tik po Antrojo pasaulinio karo ir netikėtos mylimos žmonos Bellos mirties.
Apsigyvenęs Prancūzijos Rivjeroje, kur gyvavo senos antikinės keramikos tradicijos, XIX a. ir XX a. sandūroje atgaivintos menininkų avangardistų, dailininkas atrado save kaip vienos seniausių meno rūšių kūrėją. Kiek daugiau nei per dvidešimt metų – 1949–1972 m. – Chagallas sukūrė daugiau nei 350 keramikos dirbinių.
Pasak parodos kuratorės dr. Vilmos Gradinskaitės, kurdamas keramikos dirbtuvėje „Madoura“ Valorise, Chagallas dažnai sutikdavo vieną žinomiausių ispanų dailininkų – Pablo՚ą Picasso’ą. Abu menininkai eksperimentavo įvairiomis technikomis, ieškojo degamų glazūrų netikėtų spalvinių derinių, lipdė ir žiedė vazas, lėkštes, pano. Chagallas ir Picasso’as įžvelgė ypatingą pirmykštę keramikos simboliką, kai per ugnį transformuojama žemė, t. y. molis įgauna naujas formas ir reikšmes.
„Chagallas 7-ojo dešimtmečio viduryje susipažino su audimo meistre Yvette Cauquil-Prince, jų kūrybinis bendradarbiavimas truko ilgiau nei du dešimtmečius. Cauquil-Prince savo žinias ir talentą skyrė Chagallo, Picasso՚o, Maxo Ernsto ir kitų dailininkų darbams perkelti į tekstilę.
Parodoje eksponuojami ir pirmieji pagal Chagallo eskizus sukurti gobelenai – „Arlekinų šeima“ (1966) ir „Kūrimas“ (1971). Po Chagallo mirties 1985 m. meistrė toliau audė gobelenus pagal dailininko kūrinius“, – pasakoja parodos kuratorė dr. Vilma Gradinskaitė.
Šiuos Cauquil-Prince austus gobelenus ir Chagallo, Picasso՚o, Ernsto keramikos darbus galima pamatyti LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius).
Parodoje eksponuojami dailės kūriniai priklauso Idos Chagall ir Michelio Brodskyʼio, taip pat Yvette Cauquil-Prince kolekcijoms.
