Praėjus dvidešimt metų nuo pirmosios autorinės parodos, tapytoja sako, kad sąmoningai spalvoje ir potėpyje eina savo egzistencinio lengvumo link. Nors ankstesniuose paveiksluose daugiau tamsių spalvų, ši paroda – šviesi, įkvėpta ypatingo pasivaikščiojimo pajūryje su šalia plaukiančia gulbe.
– Paroda pavadinta „Pasivaikščiojimas su gulbe“. Kuo vieną dieną pamatyta gulbė tokia ypatinga, jog visa paroda skirta jai?
– Pradėkim nuo pradžių. Ukrainoje prasidėjo karas ir visi žmonės ėjo iš proto. Aš taip pat buvau ne išimtis – pervargo ir kūnas, ir protas, o jautrumas pasiekė tokį lygį, kad man tiesiog reikėjo pabėgti iš Vilniaus. Iš draugės gavusi buto raktus, Palangoje pradėjau savo savigydą. Vaikščiodama palei jūrą jaučiau, tarsi to karo nebebūtų. Ten nei televizijos, nei žinių nebuvo ir supo tik tyla – kiek jau pats su savo mintimis užsiturbinsi save, tiek ir turėsi. Atėjo mano gimtadienio rytas, atsibudau pirmą kartą išsimiegojusi ir nuo paties ryto mane ištiko stebuklai – buvo tobulas oras, švietė saulė, nuostabus rytinis pasivaikščiojimas prie jūros...
Gulbė atsirado vakare, kai ėjau link Latvijos ir apsidairiusi pastebėjau, kad paplūdimyje esu visiškai viena, nebuvo nė vieno žmogaus, bet šalia manęs lygiagrečiai plaukė gulbė, mes buvome dviese. Man į galvą atėjo tekstas, kuris tapo įkvėpimu paveikslui. Saulėlydis buvo fantastiškas, minkštas, jūra – rami... Man tai buvo stebuklų stebuklas ir aš, kaip menininkė, tai priėmiau ne tik kaip dovaną, bet ir kaip galimybę atsirasti paveikslui, o po to ir parodai. Tą momentą labai giliai įsidėjau į širdį ir maždaug po po pusmečio pradėjau tapyti, ruošti savo paveikslus tokia pusiau romantine tema.
– Esate minėjusi, kad prieš tapant jūsų galvoje atsiranda tekstas. Atrodo, kad rašymas ir tapyba yra atskiros meno šakos, o jums tarsi artimas kūrybos procesas.
– Man tai yra artima, nes mums reikia kalbėti apie savo paveikslus, žinoti, ką jais norime papasakoti. Vienas iš mano metodų yra rašymas, vedu tapybos dienoraštį. Kartais tas tekstas būna eiliuotas ar net kaip esė. Juk būna, kad neturi sąlygų nueiti į studiją ir tapyti čia ir dabar, o tam, kad mintis nepasimestų ateity pasitarnautų, ją reikia užrašyti. Po kūrybos pauzių būna labai naudinga rasti tai, ką užsirašiau, pavyzdžiui, prieš pusę metų, nes ta mintis manyje atgimsta ir su jausmu, ir su vaizdais. Nuėjusi į studiją galiu pasakojimą tęsti jau tapydama.
– Verčiate save kurti kasdien ar laukiate mūzos?
Galima pasakyti, kad aš laukiu mūzos, bet tai labai sąmoningas veiksmas.
– Sudėtingas klausimas. Iš tikrųjų, aš tos mūzos nelaukiu. Norėčiau dirbti kiekvieną dieną, bet negaliu, nes turiu kitų darbų, pavyzdžiui, vedu pamokas. Juk reikia kažkaip išgyventi. Jei neturėčiau kitų įsipareigojimų, mielai eičiau į studiją kiekvieną dieną ir joje tiesiog leisčiau laiką, nes tapytojo darbas nėra tik tapybos procesas, mąstymas irgi yra darbas, informacijos rinkimas ir t.t. Dabar tam tikras pauzes darau tam, kad pailsėčiau nuo kasdienės veiklos, nes toje pauzėje aš nutylu ir manyje prakalba vaizdai. Tad, galima pasakyti, kad aš laukiu mūzos, bet tai labai sąmoningas veiksmas. Turiu ištrinti iš rutinos buitinius įsipareigojimus, pabūti su savimi, galvoti apie tapybą ir tada manyje vėl gimsta tapytoja.
Aš neromantizuoju tapybos proceso, bet vengiu mechanizuoto veiksmo.
– Tai vis dėlto, ar įkvėpimas jums svarbus?
– Įkvėpimas yra vienas iš svarbių metodų mano kūryboje, dažniausiai ištinkantis atostogų metu. Man visa vasara yra atostogos, kurių metu į mane tiesiog puola vaizdai, kvapai, o aš rašau, rašau, rašau... Grįžusi į Vilnių dirbu, bet tikrai ne kiekvieną dieną, kaip kai kurie menininkai. Aš neromantizuoju tapybos proceso, bet vengiu mechanizuoto veiksmo ir nenorėčiau, kad mano kūryba būtų kasdieninis aktas, rutina ar įsipareigojimas.
– Jūsų paveikslai vadinami burtavaizdžiais. Ką jums reiškia toks apibrėžimas?
– Jogintė Bučinskaitė parašė parodai anotaciją ir įvedė šį nuostabų žodį. Visas įkvėpimas mano paveikslams ateina iš gamtos, buvimo joje ir kalbėjimo su ja. Aš labai mėgstu kalbėtis ir su žolėmis, ir su medžiais, ir su debesimis, ir su jūra. Tada savyje randu atsakymus, tai vadinu pokalbiu ir, man atrodo, kad aš, būdama gamtoje, buriu. Jei tai būtų tik tekstas, tai būtų burtažodžiai, bet kadangi jie virsta vaizdais, spalvų ir potėpių santykiais, burtavaizdis yra labai geras žodis tam apibūdinti.
– Eksponuojamuose paveiksluose daug šviesos. Kokios spalvos dominuoja jūsų kūryboje, studijoje?
– Ši paroda turbūt yra išskirtinė ir tuo, kad yra labai šviesi, švari, čia daug rožinės spalvos, daug tuščių baltų erdvių. Jos atidarymo metu supratau, kad nuo pirmosios autorinės parodos praėjo dvidešimt metų, per kuriuos spalvoje ir potėpyje ėjau savo egzistencinio lengvumo link. Ankstesni paveikslai buvo visai kito svorio, sprendžiau kitokias tapybines egzistencines problemas ir juose matėsi kažkokios depresyvios nuotaikos. Aš labai nemėgstu kalbėti apie tapybą kaip apie terapiją. Tapydama sąmoningai kuriu atskirtį tarp savo darbo ir tapybos kaip terapijos. Bet taip, kažkodėl šis mano etapas yra labai šviesus.
– Ar ta šviesa į kūrybą ateina su metais ir branda?
– Man atrodo, taip. Aš sąmoningai ieškau šviesos, meilės, gėrio, tačiau stengiuosi nepamesti ir šešėlio. Man svarbu pozityvus požiūris. Tikiu, kad, jei visi mąstytumėm pozityviai, kažkas gyvenime galėtų magiškai pasikeisti į gera.
Tiesą sakant, šios parodos pirminis konceptas turėjo būti ateities peizažas, todėl buvo sunku apie būsimus paveikslus mąstyti šviesiai. Kai nueinu į savo vidų, ateities peizažą matau labai šviesų ir atvirą, bet, kai įjungiu protą, aš jį matau labai skausmingą, tamsų, juodą, su visomis politinėmis peripetijomis ir viskuo, kas vyksta pasaulyje. Kažkaip nugalėjau savo protą ir nusprendžiau, kad savo paveiksluose turiu daryti magiją, kurti norimos ateities viziją.
Tuomet atėjo į mano mintis ir gulbės tema. Švaros ir ryškios bei švelnios spalvos pajautimas ir įdėjimas į paveikslą yra labai sąmoningas veiksmas, kuris formuoja kiekvieno žmogaus, žiūrovo ir pasaulio būvį ir būtį. Tikrai gaunu labai daug žinučių, kuriose žmonės rašo: „Atėjau pavargusi, o pasikroviau šviesos, švaros, kojos pačios ėmė nešti ir po to ėjau pasivaikščioti.“ Iš tikrųjų, rašo apie kažkokią skleidžiamą teigiamą paveikslų energiją.
– Savo studiją įkūrėte 2015 m. Kaip kūrėte prieš tai?
Sako, kad menininkui nesvarbu, kur jis kuria, o aš truputėlį su tuo nesutinku.
– Nuomodavausi studijas. Vos pabaigusi magistro studijas, pirmąją išsinuomojau Rasų rajone esančioje palėpėje, kurioje nebuvo šildymo ir šviesos. Nuo to laiko sąlygos vis gerėjo, o tų studijų buvo visokiausių – ir virš autoserviso, ir šildomos, ir ne. Kai esi jaunas ir yra poreikis dirbti, gali puikiai prisitaikyti. Dabar mes esame Žvėryne, turime studiją, kur vyksta ir pamokos. Ten ir šilta, ir gera, ir erdvu. Gal netgi ir studijos komfortas gimdo tokius švaresnius, geresnes emocijas spinduliuojančius paveikslus. Sako, kad menininkui nesvarbu, kur jis kuria, o aš truputėlį su tuo nesutinku. Kai menininkui, autoriui nelieka išlikimo klausimo, kur jam gyventi, ką valgyti ir kaip užsidirbti pinigų, jis tos kančios galbūt mažiau įdeda į kūrybą ir joje atsispindi tikresni, atrasti, apgalvoti, pajausti dalykai.
– Ar turite savo asmeninį kritiką? Galbūt ne tik vidinį, bet ir artimųjų rate?
– Mano vidinis kritikas yra žiaurus, labai didelis, bet aš su juo susitariu. Jis kritikavo visus mano tapybos etapus, bet aš jam kaskart sakydavau: „Žiūrėk, čia tik etapas, aš turiu augti.“ Esu labai preciziška ir net, jei matote abstrakčius paveikslus ir potėpiai atrodo nesuvaldyti, gaivališki, iš tikrųjų, ten yra labai daug kontrolės ir kiekviena vieta yra apgalvota. Tai apgalvoja ir sukontroliuoja tas kritikas, neleidžiantis paveikslo pabaigti proceso viduryje. Jis įsijungia ir sako: „Ne, tu dar nepapasakojai, paveikslas dar neskamba...“
Šalia taip pat turiu – mano vyras yra puikus, labai teisingas kritikas. Su jo kritika labai sutinku, jis tikrai myli, mėgsta ir giria mano tapybą, bet aš jam leidžiu pamatyti tik tada, kai mano vidinis kritikas sako, kad darbą jau galiu jam parodyti.
– Ar turite savo tapybos ritualų?
– Aš labiau mėgstu dienos šviesą, todėl į studiją einu ryte, kai dar neturiu dienos palikto įspaudo. Turiu ritualą pasidaryti kavos ar arbatos, prieš tapomą paveikslą atsisėsti ir jį pastudijuoti, pasikalbėti su vidiniu kritiku apie tai, ką turėčiau keisti, į kurią pusę turėčiau judėti, kad priartėčiau prie tos idėjos, apie kurią galvoju. Turbūt negalėčiau eiti tapyti po emociškai ir fiziškai sunkios dienos. Taip niekada ir nedarau. Mano kūnas ir galva turi būti lengvi ir aš tam ruošiuosi. Žinodama, kad kitą dieną eisiu į studiją, vakarą leidžiu ramiai, gerai išsimiegu, rytą pradedu meditatyviai, skaniai papusryčiauju ir tada keliauju į studiją.
– Save esate pristačiusi kaip intuityvią ir impulsyvią menininkę. Kokią svarbą šie bruožai turi meno pasaulyje? Ar intuicija jūsų neapgauna?
– Čia mano metodas, kiti autoriai kitaip prieina prie kūrybos. Intuiciją esu labai išlavinusi dėl tam tikrų gyvenimo įvykių, per kuriuos aš supratau, kad ji manęs neapgauna. Kai klausau proto, nueinu kažkur į šoną, o, kai įjungiu širdį ir jausmą, patenku ten, kur ištinka dar didesni stebuklai. Pavyzdžiui, bevaikščiodama pajūrio mišku, įjungusi intuiciją ir impulsyvumą eiti, kur noriu, kur akis veda, aš susitapatinu su gamta, pradedu su ja kalbėtis ir tuomet į mane pradeda plaukti kūrybiškos mintys, būsimų paveikslų nuojautos.
Aš negaliu meluoti – esu, kas esu, o esu jautri, intuityvi moteris.
Tapyboje taip pat priklauso, ar potėpius dėsiu mechaniškai, vedama proto ir bandydama kažką atsverti, ar intuityviai spręsiu, kokia spalva skleidžia tinkamą kvapą ar skonį, neša tam tikro jausmo, emocijos žinią. Negaliu sakyti, tapant tikrai įjungiu ir logiką, bet intuityvus priėjimas per jausmą man yra ypač svarbus. Jeigu nebūčiau intuityvus žmogus, kuris pasaulio duotybes priimtų per jausmą, būčiau visai kitokia. Aš negaliu meluoti – esu, kas esu, o esu jautri, intuityvi moteris.
– Seniai, viename savo interviu sakėte, kad neturite vilties pragyventi iš pašaukimo ir neužtenka vien talento, jog žmonės pirktų paveikslus. Ką manote dabar?
– Manau lygiai taip pat. Pasaulis taip sukurtas, kad neužtenka vien talento, kad žmonės pirktų paveikslus. Ne veltui yra toks dalykas, kaip kultūros vadyba, ne veltui yra galerijos, kurios veža menininką į tarptautines parodas, muges ir jį parduoda. Menininkas tegul kuria. Aš tikiu, kad žmogus turi daryti tik tai, ką moka daryti geriausiai, nes, jei jis pradės save taškyti dar kelioms veikloms, jis nebegalės būti tame, kame jis yra stiprus. Pavyzdžiui, menininkas gali kurti, jis tai daro geriausiai, o jį parduoti gali žmogus, kuris turi labai geras pardavėjo savybes. Neužtenka vien talento pragyvenimui – galima sukurti nepaprastai gerų meno kūrinių, bet tu jų nevalgysi.
– Kalbant apie pragyvenimą, Lietuvos edukologijos universitete dirbote lektore, o dabar užsiimate ir tapybos pamokomis. Kodėl nusprendėte pradėti mokyti?
Todėl atsidariau savo tapybos studiją, kurioje pradėjau priimti suaugusius žmones, norinčius išmokti tapyti – ne tiesiog teplioti, bet tapyti, suprasti, kaip gimsta paveikslas.
– Nusprendžiau visiškai atsitiktinai. Niekada nenorėjau būti mokytoja ir seniau nelabai mėgau žmonių, galvojau, kad su žmonėmis tiesiog negaliu dirbti. Vis dėlto, grįžusi po studijų gavau galimybę Lietuvos edukologijos universitete dirbti lektore ir supratau, kad studentai mane mėgsta, kad jiems įdomu klausyti, ką aš kalbu apie tapybą, o po studijų jie vis dar su manimi sveikinasi gatvėje. Net šiandien galerijoje pasakojo, kad čia atėjo grupė žmonių, kurie sakė, kad Kunigunda buvo mūsų mylima dėstytoja, nors tai buvo labai seniai. Man patiko atgalinis ryšys, kai jie padarydavo tai, ką sakydavau ir jiems taip geriau sekdavosi, bet atlyginimas buvo toks niekingas, kad buvo tiesiog neįmanoma išgyventi. Todėl atsidariau savo tapybos studiją, kurioje pradėjau priimti suaugusius žmones, norinčius išmokti tapyti – ne tiesiog teplioti, bet tapyti, suprasti, kaip gimsta paveikslas. Aš neauginu menininkų, aš tiesiog mokau juos pamatyti ir perteikti tai, ką jie nori perteikti. Taip atsirado „Kunigundos tapybos studija BALTAS KUBAS“, kurią dabar netgi drįsčiau pavadinti mokykla.
– Į pamokas renkasi tik suaugusieji?
– Daugiausia renkasi suaugę žmonės, į kuriuos aš orientuojuosi, bet turiu ir nedidelę grupę vaikų nuo dešimties metų amžiaus. Orientuojamės į tuos, kurie norėtų stoti į M.K.Čiurlionio ar J.Vienožinskio meno mokyklas. Tai nėra tik būrelis, tai yra kur kas daugiau, čia vyksta ir edukacijos, pažintys su menininkais, jų studijų vizitacijos.
– Neauginate menininkų, bet ar jie jūsų studijoje neužauga?
– Užauga. Tiesa, negaliu sakyti, kad užauga visiškais menininkais, nes, mano nuomone, tapyti gali visi, išmokę tam tikrų tapybos technikų, turintys gerą vadovą, bet kurti gali tikrai ne visi. Kūrybai reikia turėti tam tikrų duomenų, tam tikrą mąstymą, estetinį pajautimą ir šioms kategorijoms užaugti reikia daug laiko ir pastangų. Aš turiu mokinių, kurie fantastiškai kuria, tapo paveikslus ir netgi kai kurie jau dalyvauja parodose, tačiau jie savęs nelygina su menininkais. Jie yra nebe mėgėjai, bet dar ne menininkai.
– Esate dalyvavusi parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ar lietuviai moka vertinti meną?
Skonį reikia lavinti mokantis iš geriausių, studijuojant pas geriausius, važinėjant po pasaulį ir lankant tik geriausias parodas.
– Man atrodo, jie pradeda išmokti vertinti meną, bet yra labai daug tų, kurie dar nesuvokia, kas yra aukštasis menas, o kas yra to meno simuliakras, apgaulė. Daugelis tų, truputį patapiusių žmonių, pardavinėja savo paveikslus, tarsi meno kūrinius ir nuodija tam tikrą visuomenės dalį savo labai blogu, neišlavintu skoniu. Skonį reikia lavinti mokantis iš geriausių, studijuojant pas geriausius, važinėjant po pasaulį ir lankant tik geriausias parodas. Internete pilna žiauriai prastų vaizdų, bet visuomenė tai priima kaip kažkokią duotybę, sakydami: „O, kaip nerealiai padarei, kokia tu talentinga.“ Taip jie tuščią ego dar labiau paskatina kurti tą nesąmonę. Aukštasis menas yra tylesnis, nuosaikesnis ir nenorintis išsišokti, taip užleisdamas terpę tiems abejotinos kokybės darbams.
– Tai, lyginant su užsienio auditorija, lietuviams dar yra ko išmokti?
– Užsienio auditorijai taip pat. Mes gal esame įpratę manyti, kad Lietuvoje viskas yra prasčiau, bet, man atrodo, kad viskas visur yra vienoda. Aišku, Lietuvoje galėtų susiformuoti toks įprotis, kad šeimos gali laiką leisti ne tik teatre ar koncerte, bet ir parodose, kurių yra tikrai labai gerų. Užsienyje taip pat yra ir labai gerų, ir labai prastų parodų, abejotinos kokybės galerijų, kuriose eksponuojami keistą skonį turintys pseudoautoriai. Londonas, Berlynas yra didesni nei Vilnius ir, tarsi proporcingai ten to gėrio turėtų būti daugiau, bet vis dėlto yra visko.
– O ar jūs atsimenate, kada pradėjote vertinti meną ir panorote tapti tapytoja?
– Man tai įvyko savaime, nes tėvai pastebėjo, kad gražiai piešiu, ir nuvedė į stojamuosius M.K.Čiurlionio meno mokykloje. Ten mokiausi nuo šeštos klasės ir, ją baigusi, lyg ir neturėdama, bet ir neieškodama kito pasirinkimo, pasirinkau Vilniaus Dailės akademiją, o tada magistro studijas Jungtinėje Karalystėje, Sasekso universitete. Tą žingeidumą mene jaučiau visada, nes mano tėvai labai mylėjo meną. Net vaikystėje tais laikais vartydavau, pavyzdžiui, iš Jugoslavijos mamos, pasisvečiavusios pas rašytojus Čekijoje, atsivežtus meno albumus, kaip didžiausius suvenyrus.
Kai Lietuvoje buvo sovietmetis, viskas pilka, purvina, be spalvų, tie meno albumai su spalvotomis fotografijomis atrodė magiškai.
Kai Lietuvoje buvo sovietmetis, viskas pilka, purvina, be spalvų, tie meno albumai su spalvotomis fotografijomis atrodė magiškai. O tie paveikslai… Renesansas, barokas, impresionistai, japonų menas… Kai esi vaikas, viskas atrodo kaip stebuklas ir natūraliai įtraukia kaip į sūkurį, o po to pats pradedi keliauti, skaityti, važinėti. Domėjimasis menu niekada ir nedingo.
– Gimėte 1982 m., Lietuvai dar neatgavus nepriklausomybės, augote atgimimo metu, o jūsų mama, Vidmantė Jasukaitytė – rašytoja ir Kovo 11-osios signatarė. Ar šis faktas gyvenime padėjo, ar trukdė?
– Dviprasmiškai – ir padėjo, ir trukdė. Trukdė dėl to, kad pas mus buvo priimta vaiką vertinti pagal tai, kas yra jo tėvas ar motina. Manau, net ir dabar yra svarbu, iš kokios šeimos esi, koks jos statusas. Tuo metu visuomenė buvo labai susipriešinusi ir kai kurie žmonės mane vertino sakydami: „Ai, tu politikės vaikas“, nors mama nelabai daug dalyvavo toje politikoje. Ji buvo sau išsikėlusi užduotį, kad jauni lietuviai neitų į armiją Rusijoje, o tarnybą atliktų Lietuvoje arba Baltijos šalyse, nes juos kitur kankino, jie grįždavo karstuose. Tai įvykdžiusi ir išėjo iš Seimo. Kalbant apie gerąją pusę, augau labai kultūringoje šeimoje, į svečius ateidavo labai įdomūs žmonės, sulaukdavome ir aktorių, ir režisierių, ir labai daug poetų. Kažkaip man rašytojos, o ne politikės dukros aplinka labiau imponavo.
– Prieš tai užsiminėte apie studijas Vilniaus dailės akademijoje. Vėliau studijas tęsėte Sasekso universitete, Vest Dyno koledže, Didžiojoje Britanijoje. Nemažai menininkų sako, kad Lietuvoje sunku išgarsėti, todėl lieka užsienyje. Kodėl jūs grįžote?
– Jaunam žmogui visur sunku. Grįžau dėl paprastos priežasties – mano tėvas susirgo onkologine liga, aš pasirinkau grįžti ir būti su juo. Po to susirgo ir mano mama, tai man teko dviguba kančia. Aš tai padariau iš tokios egoistinės pozicijos, kad, kai viskas baigsis, galėčiau sau pasakyti, jog padariau viską, ką galėjau padaryti geriausio jų labui, ir nekaltinti savęs, nelikti aukos pozicijoje.
– O kuo skyrėsi patys studijų metai Lietuvoje ir užsienyje? Kokie jausmai kyla prisiminus tą laikotarpį?
– Kaip juoda ir balta.
– Kuri pusė juoda?
– Man lietuviškoji. Su visa pagarba savo dėstytojams, kurie yra nuostabūs tapytojai, aš esu labai nepakanti psichologiniam smurtui, smurtiniam bendravimui, kurį labai jautriai jaučiu. Niekada nepripažįstu ir nepripažinsiu, kad išsakytos pastabos turi būti nukreiptos į asmenį, o ne į jo atliktą darbą. Dar dabar mokyklose sako, kad tu blogai išsprendei uždavinį, o ne, kad uždavinys yra neteisingai išspręstas ir tai galima pataisyti. Tai mažas, bet labai svarbus skirtumas. Man buvo labai didelis šokas atvykus į Angliją, nes ten visa pagarba skirta asmeniui ir išsakoma labai konstruktyvi ir labai teisinga kritika darbui.
– Jaučiatės atradusi savo braižą ar renkatės pokyčius?
– Aš pokyčių nebijau. Esu, jei taip labai atvirai sakant, gal net truputėlį kenčianti nuo tokio daugialypio asmenybių sutrikimo tapyboje. Man buvo labai įdomu tyrinėti savo galimybes, kad galiu tapyti ir taip, ir kitaip – staiga dekoratyviai, staiga juodai, abstrakčiai, o staiga atsiranda ir kažkokia figūra. Tapyboje visada ėjau link savęs išsigryninimo ir, manau, kad su šia paroda ir paveikslų estetika tikrai galiu dėti tam tikrą tašką.
