Sušvelninus karantiną ir Nacionalinei dailės galerijai vėl atvėrus duris, lankytojai čia gali išvysti L.L.Katino parodą „Raudona krisdama virsta balta” (kuratorė – Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė). Ir nors menininko karjera prasidėjo dar 7 deš. pabaigoje, o parodų jo kelyje buvo dešimtys, į kiekvieną jų jis žiūri rimtai ir baimingai, nes, pasak autoriaus, „tai yra proga susimauti“.
L.L.Katinas yra vienas ryškiausių savo kartos menininkų avangardistų, kurio kūryboje pinasi skirtingos technikos ir meno kalbos principai. Tačiau humoro nei kūryboje, nei gyvenime nestokojantis menininkas sako negalintis atsistebėti, kad jo darbai ne tik išliko, bet ir kažkam rūpi.
„Man pačiam jie rūpi mažiausiai. Pasišnekam su draugais, sakom: kaip nusibodo tąsyti iš kampo į kampą tuos pačius porėmius... Niekad nesu bandęs padaryti savo darbų sąrašo, gal tai ir labai blogai. Nes, kad ir kaip būtų keista, atsiranda ir tokių bepročių, kurie kartais nusipirkti mano darbus nori. Bet aš, kalbėdamas su Simona [Makseliene] iš [Vilniaus] aukciono, visad prašau: būkit gera, nesukit man galvos, darykit su mano darbais ką norit“, – sako L.L.Katinas.
Savo kelią autorius pradėjo nuo architektūros studijų, nors L.L.Katino tėvai ir norėjo, kad sūnus, jo paties žodžiais tariant, „pusėtinas mokinys“, savo ateitį sietų su medicina.
„Dievas mane išgelbėjo ir aš kažkodėl įstojau į Architektūros fakultetą tuometiniame Dailės institute. Mane pasodino prie Bernardinų bažnyčios lango, kurį piešdavom. Ir man, vaikui iš Radviliškio, atsidurti tokiam nuostabiam mieste kaip Vilnius buvo didžiausia Dievo dovana. Aš iki šios dienos drebu žiūrėdamas į Šv. Jonų bažnyčios bokštą. O kodėl? Nežinau. Ne dėl grožio. Tiesiog šiaip, žiūriu ir tirta keliai.“
Studijuodamas L.L.Katinas daug laiko praleido Vrublevskių bibliotekoje, kur skaitydavo užsienio architektūros ir meno žurnalus. Taip prieš jo akis vėrėsi nauji horizontai ir naujos pavardės.
„Vieną kartą tuose žurnaluose užtikau Jurgio Mačiūno pavardę. O šalia užrašas – „Lithuania“.
Aš jam laišką parašiau. Ką rašiau? Kad man labai įdomūs jo darbai. Bet tame žurnale jis dar sakė ir tai, kad galvoja atvažiuoti į Maskvą. Galvoju, Jurgi, tau bus čia šakės. Ir apie tai parašiau. Artimai draugavau su Blože, su Geda. Jiems parodžiau laišką, paklausiau, ar siųsti. O Bložė sako: „Siųsk, kas tau, labai neblogai parašyta.“ Tai ir nusiunčiau. Jurgi, sakiau, nedurniuok. Atsakymo negavau“, – prisiminimais dalijasi L.L.Katinas.
Man, vaikui iš Radviliškio, atsidurti tokiam nuostabiam mieste kaip Vilnius buvo didžiausia Dievo dovana.
Studijų metu L.L.Katinas pajuto aistrą spalvai, kuri galiausiai ir nuvedė jį į tapybą: „Krasauskas buvo puikus dėstytojas, jis vaikydavo mus po Vilniaus rūsius ir bažnyčias. Aš su savo piešimu neįtikau tiems, kurie paišo kaip ant dolerio. Graveriams, nesikeikiant. Man pačiam patiko toninis piešinys. Krasiukas ir sako: ir skelk, su spalvom. Mane baisiai traukė spalva, kaip katiną traukia drebantis paukštis.“
Tiesa, dėl savo eksperimentiškos, geometriškos, veržlios tapysenos L.L.Katinas nesutarė ir su savo tėčiu, tapytoju Leonu Katinu: „Jam pagrindinis kriterijus buvo, kad būtų panašu – kad nosis būtų tokia, kokia yra, akys tokios, kokios yra. O man tai visiškai nerūpėjo. Ir mes dėl to pykomės.”
Ieškodamas savo spalvinio kodo, L.L.Katinas motociklu lekiodavo po Lietuvą: „Man susivaideno, kad spalvinis kodas – ir manau, kad čia, Dievui eilinį kartą leidus man kvailiot, neklydau – randamas pas Lietuvos audėjus, kurie rodydavo nuostabus audinius. Tų raštų gabaliukų prisirinkdavau, paskui vėl nuvažiuodavau“, – pasakojo tapytojas.
Buvo aišku – žmonės pakvaišę dėl spalvų. O jau ką paišyt – Dievą, šunį – visiškai tas pats.
Paklaustas, ar jautė, jog įtaką jam darė ne tik tautodailininkų raštai, bet ir kitų menininkų kūryba, jis prisiminė, kad didžiausią įspūdį jam paliko Matisse’o „Šokis“.
„Jį pamačiau, atrodo, Puškino muziejuj. Kadangi tai skaitėsi nekoks menas, nerealizmas, jis buvo specialiojoj salėj, kur eidavo užsieniečiai ir tokie prietrankos kaip aš. Ten pamačiau Matisse’ą ir išsižiojau. O kitą dieną ėjau žiūrėti Rubliovo „Troikos“, kuri kabojo Rusų muziejuj. Buvo aišku – žmonės pakvaišę dėl spalvų. O jau ką paišyt – Dievą, šunį – visiškai tas pats“, – teigė L.L.Katinas.
Dar vienu Dievo pirštu savo kūrybiniame kelyje menininkas laiko savo dirbtuvių atsiradimo istoriją.
„Troleibuse Antakalny vieną vėlų vakarą susitinku savo draugą Beinaravičių. Klausia jis, ko toks apsmurgęs. Sakau, neturiu kur paišyt. Pakvietė jis mane kitą dieną 12 val. į bendrabutį Antakalnyje prie klinikų. Ateinu, jis mane už rankos, nuveda į rūsį. Du langai palubėj. Ir klausia: tinka? Eik ir paišyk. Tik, sako, būk žmogus, neprikiaulink.
Dešimt metų turėjau nuostabią dirbtuvę. Nemokėjau jam nė cento. Bonkos net nepastačiau. Aš jam sakau, gal tau paveikslą kokį padovanot? Jis pažiūrėjo į mane ir sako: „Ko jau ko, bet tavo paveikslo tai nenoriu.“ Ir teisybę pasakė“, – pasakojo menininkas.
Pasak jo, vieną dieną prisistatė moteris ir liepė patalpas apleisti: „Įtariu, kad čia saugumas nutarė mane pamokyt. Per kelias valandas su draugais viską išvilkau į eilinį rūsį. Taip ir tęsėsi ta darbų kelionė per rūsius ir t.t. Iki šitos parodos.“
Paroda „Raudona krisdama virsta balta“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks bent iki gegužės 17 d., tačiau parodą ketinama pratęsti.
