– Vyteni, pamėginkime susikurti „skaitymo tinklą“, leisiantį kitaip perskaityti antrines, plastines formas jūsų tapyboje.
– Tapyba man yra kaip poezija, kaip muzika. Pavyzdžiui, eilėraščiais vadinu eiles, kuriose aiškus ritmas. O kai prasideda poezija, ji turi ne galūnių, bet paties pasakojimo ritmą, tačiau tam reikalinga vidinė klausa – tapybos, muzikos ir poezijos. Čia gali kalbėtis su dievais, bet ne todėl, kad nori prilygti, – emocija, kurią įtarpini kūrinyje ar jame perskaitai, kinta nuo išsilavinimo. Išsilavinęs žmogus turi vienas emocijas, mažiau išsilavinęs – kitokias, bet to kažko, ką vadiname „estetika“, pagrindas yra emocija. Jeigu emocija yra aukštesnio lygmens, kalbame ne apie hierarchiją, bet apie kūrybą, tai galbūt žmogus tapai, dirbi ir bandai sustyguoti savo pasaulį ne pasakodamas siužetą, bet perteikdamas emociją. Siužetas nėra blogai, tačiau net jei ir esama paveiksle siužeto, jis turi veikti.
– O gal mūsų kultūroje įprasta tramdyti jausmus ir emocijas? Todėl emocionalų kūrinį sunkiai „pakeliame“.
– Yra netgi baimė pasakyti „aš myliu“. Bandoma visaip pasakyti, kad būtų „krūtai“, užslėptai ar „mandrai“. Tada klausiu: o tu negali paprasčiau pasakyti? Kam sudėtingai? Tada žmogus gąsdinasi. Gal toks lietuviškas charakteris?
Aš Lietuvos terpėje esu autsaideris.
Aš Lietuvos terpėje esu autsaideris. Ką tu čia padarei? Žemės krūvas kažkokias? Kažkaip „nesuvalgo“... Pavyzdžiui, miestai. Netgi mano artimesniems žmonėms Londonas yra priimtinesnis nei Paryžius. O aš būtent Paryžiuje jaučiuosi gerai. Pirmą kartą atvažiavęs, bijojau, nes tai nuo vaikystės atrodė svajonių miestas. Ir įeini, būni kaip namie. Yra ritmas, atsisėdi ant suolelio prie upės, garlaiviukai plaukia, visa tai yra „aš“. Prancūzijoje kitoks emocinis laukas, net buvau pradėjęs tuo domėtis. Atradau vieną vietą, kurioje man pasidarė aišku – Paryžius yra sukurtas žmonių ir poetų.
Londonas yra darbininkų miestas – daugelis fabrikų yra perdaryti į kultūrinius objektus. Pritaikyta labai talentingai, čia žmonės atranda darbo klasės šaknis. O Paryžiuje jie jaučiasi nesaugiai, nes ten vaikšto tarp poetų. Kaip kompanijoje – jaukiai arba nejaukiai jautiesi, taip ir mieste, nes miestas ir yra kompanija. Tačiau tai mano suvokimas, ten jaučiuosi gerai, viskas man tinka.
Ir mano tapyba tokia, kalbu tikrai ne siužetais, nors jie atsiranda savaime. Mes juk matome – kalnas. Keista: jeigu yra kalnas, debesis ir upė – tai ne siužetas, tačiau jei atsiranda žmogus – jau siužetas. Tai irgi neteisinga. Nes siužetas yra ne vien žmonių tarpusavio bendravimas. Jei debesis bendrauja su medžiu – juk tai irgi santykis. Sakoma, kad nėra vienišesnių žmonių nei Niujorke. Žmonių krūva, o jautiesi vienišas. Žiūrėk, trise sėdi prie ežeriuko, ir nuostabu. Mano galva, jei menas su emocija neturi nieko bendra, tai kam jis tada iš viso?
– Jūsų darbai, tapyti 1976–1991 m., akivaizdžiai skiriasi nuo to, kaip išgyvenate esthesis dabartyje. Sakėte, kaita įvyko subyrėjus geležinei uždangai, kai 1993 m. išvykote tapyti į rezidenciją Diuseldorfe.
– Dailės akademijoje dirbo puikūs dėstytojai, visi žinojome, kad sėdime kalėjime ir tapome. Paskaitose mokėmės akademinio mąstymo, taip yra visame pasaulyje – išmok tapyti, išmok kauliukus. Buvome jauni ir manėme, kad viską mokame, tačiau laisvu laiku kūrėme tuos savo paveikslus: grįžti namo ir taškaisi kaip nori, kaip įsivaizduoji, – atrodė, jog tai yra individualu, autentiška. Tie, kurie gerai kūrė, visi prieštaravo ir ėjo prieš srovę – visom prasmėm. Iš tikrųjų malėme kas ką susigalvojome, nes pasaulio nebuvome matę. Ermitaže atlikdavome mėnesio praktiką, sėdėdavom ten, išnaršydavom viską po kauliuką.
Modernizmo kryptis matėme tik iš žurnalų. Mūsų darbai buvo tamsūs, nes viskas aplink buvo tamsu – bet viduje jautėme, kad esame laisvi ir darome ką norime. Tik mes buvome savo pačių nelaisvėje – beveik 20 žmonių džiaugėmės savimi – kas toliau?
Keitimasis prasidėjo prieš Diuseldorfą. Ten pirmą kartą nuvažiavome trims mėnesiams su šeima: yra kambarys, kur gali tapyti, rezidencija netoli senamiesčio, parkas, gulbės plaukioja. Diuseldorfas – vienas iš kultūriškai stiprių miestų, didelės parodos, daug kultūrinių renginių. Pakvietė – atvažiavau su savo dažais ir teptukais, su keletu draugų ir pažįstamų tarėmės, kad kartu padarysime parodą. Aš susijaudinęs – kažkokie vokiečiai ir kažkokie Vakarai: kitaip žmonės valgo, kitaip gyvena. Tau 35–36 metai, lyg ir atsiranda naujų galimybių. Nubėgi, pamatai, kaip kiti daro – bloškiesi tai prie vieno instrumento, tai prie kito. Džiazo vakarai, vaikas futliare miega, Gaiva audžia kilimą nusivežus stakles – tada pajutau tokią gerą laisvę, saugumą. Diuseldorfe Kultūros ministerija suteikė nemokamus leidimus į visas parodas – toks pliūpsnis. Trys mėnesiai ir pasijunti... žmogumi. Žmogumi! Buvo žiauriai paprasta, žiauriai gerai. Ir nušvito – supratau, kad šitaip noriu gyventi, kad reikia kuo daugiau keliauti į tą pasaulį, kuo daugiau iš jo gauti. Laimė, kad dar trejus metus kvietė – pamatėme videomenus, retrospektyvines parodas, kurias Lietuvon atvežė tik po dvidešimties metų. Jau vėliau teko aplankyti Mauricijų ir Japoniją.
– Tokie „išėjimai“ gali būti įvairūs, kol menininkas suranda savo objektus kaip formas.
– Mene ar moksle svarbiausi yra moraliniai dalykai – arba griauni pasaulį, arba kuri. Jeigu esi neatsakingas žmogus, tai jovalas ir išeina. Man sako, kad „menas neatspindi tikrovės“, bet aš ir nenoriu nieko atspindėti. Tiesiog kuriu. Tai, ką sukūrusi gamta, galime sakyti – Viešpats Dievas, yra tobula. Nieko geriau negali būti.
XIX a. prancūzų impresionistai, postimpresionistai priėmė iš Japonijos atėjusį naują požiūrį. Jeigu esi atviras, iš kitos kultūros perimi tai, kas gera. Japonai sako: jeigu nori ką nors sukurti, turi perskaityti 20 tūkst. knygų ir nueiti 20 tūkst. mylių. Skaitydamas gauni išsilavinimą ir patirtį. Iškeliauti gali netoli ir nebūtinai fiziškai. Virdamas savoje sriuboje esi labiau tautiškas. Tikrai nesiekiu amžinumo. Amžinumas ir yra, ir nėra, tai ne mūsų reikalas. Atsispyrus nuo to, pradėjo keistis mano mąstymas apie paveikslo struktūrą.
Anksčiau, norėdamas išreikšti amžinybę, nutapydavau piramidę – tokią, kuri stovi per amžius. O po tų kelionių, pamačius dylančią piramidę ir grįžus į sodybą – ten kilo rūkas, – man susirišo pasaulis: ir japonų poezija, ir prancūzai, gogenai ir vangogai. Žiūriu ir sakau sau – va, rūkas yra amžinas, o piramidė laikina. Rūkai, ūkai kosmose. Tada labai stipriai keitėsi mano erdvės ir meno suvokimas. Apie ką noriu kalbėti? Galima tai vadinti kosmosu, galima vadinti paežere, nes tai lygiai tas pats rūkas. Dalis yra visuma – ji ir yra amžina.
– Ar galime sakyti, kad maloniai nutolta nuo blėstančios realybės?
– Sunku tai įvardyti, bet beveik niekur nepamatysite, kad kas nors „stovėtų ant žemės“. Dabar stoviu, tapau... Nuo temos priklauso – negaliu taip pat konstruoti, tapydamas materialius ir nematerialius dalykus, reikia kitų plastinių priemonių. Imkime haiku, trumpą eilėraštuką... Niekad haiku netapau, paimu pieštuką ir piešiu, tai 15 sekundžių koncentracija. Jeigu noriu papasakoti apysaką arba romaną, turiu pasirinkti priemones, kurias naudodamas mažiausiai žodžių galėčiau pasakyti tai, ką noriu. Tada užtenka „cik“ – kartais didelio, kartais mažo piešinuko. Haiku negali tapyti ant didelio formato. Paryžius ir Prancūzija man padarė didelę įtaką – iš pradžių literatūrinę, o paskui – gyvenimišką. Dabar tai vadina „estetiškumu, rafinuotumu“ – ir pas mus tai turi neigiamą atspalvį.
– Skonis išskleidžia visą pasaulio vėduoklę, „turėti skonį“ prancūzams tas pat, kas „žinoti“. Ar dėl to jūsų paveiksluose atsirado mėlyna, raudona, geltona spalvos?
– Lietuviškuose peizažuose daug žalios, rudos, pilkos. Aš kitokioje kultūroje buvau nuo vaikystės ir visą laiką aplinkoje jaučiau tos spalvinės, plastinės kompozicijos diskomfortą. Kai savo darbuose paišydavau tigrus, sakydavo – ką čia fantazuoji? O kai atsiversdavau knygą ir piešdavau karvę, sakydavo, kad piešiu gerai. Kad negautum prastų pažymių, meluoji, o aplinkiniams atrodo, kad sakai tiesą. Viduje vyksta lūžiai.
Yra tokių, kurie pabūna Japonijoje ir įsimyli bambukus. Aš negaliu tų bambukų piešti, tai jų medis, bet perėmiau gilesnius – pauzių, tylos – sluoksnius, nes Japonijoj tai labai svarbu, o man visada atrodė, kad pas mus to trūksta. Jei Metras sako, kad tavo paveiksle tuštoka erdvė – užpildai. Japonijoje mano darbai atrodo perkrauti. Kai savo darbą parsivežu čia – atrodo „superestetizmas“, o ten – vulgarumu dvelkia. Tai yra kultūrų, požiūrio skirtumas: gali pasakyti porą žodžių, ir aišku, bet gali ir „varyti“. Žiūrovui jau aišku, o tu dar toliau varai. Man norisi paveikslo erdvę išvalyti.
– Kaip atsirado japoniški šviestuvai? Ir instaliacijos – plastikiniai maišeliai, iškabinti tarp medžių? Tapyboje jūs visa tai panaudojate: grupuojate, išardote, konstruojate, galima sakyti, kad sujungiate instaliacijas, objektus, skulptūrą ir scenografiją.
– Mano matymas toks ir tie objektai – šviestuvai, instaliacijos, gimstantys „tai dienai“ – kaip teatriukas, situacijos refleksija konkrečioje vietoje. Jeigu daryčiau japoniškus šviestuvus, būčiau juokingas – japonas už mane padarytų šimtą kartų geriau. Tiesiog perimi iš japonų tradicijas, atrandi tai, ką gali panaudoti čia. Popierinius šviestuvus dažniausiai rudenį darydavau, kai vėsūs vakarai. Abejoju, ar kas nors Lietuvoje tokią šviestuvų parodą imtųsi daryti – tai laikoma trečia, ketvirta, penkta meno rūšimi. Ir šiandien tų šviestuvų nemažai, tik jų neeksponuoju – Islandijoje yra, 6 metrų...
– Skaitau jūsų darbų pavadinimus: „Balta drobulė“ , „Šviesos spalva“. Balta spalva – kurianti „beveik iš nieko“...
– Ji nuo studijų laikų vis atsirasdavo, po vieną du darbus, bet jų visą laiką nepriimdavo. Aplinkiniai nevertino. Aš net nežinojau, kad balta spalva man reikalinga papasakoti ką noriu. Man patinka biblinės, amžinos temos, jos ir žemiškos, ir nežemiškos. Visą laiką atrodė, kad neatrandu su jomis santykio – tai per daug buitiška, tai erdvė, forma netinka. Atsidūręs Japonijoje, supratau, kad ten yra tas ieškotasis skambesys. Nei aš japonas, nei juo būsiu, bet iš jų gavau instrumentą, tada grįžęs ėmiausi baltos spalvos, linijų, pauzių, faktūrų – tą žaidimą žaidžiau kokius septynerius metus, iki pirmo pasisekusio darbo. Septynerius metus, kaip man atrodė, labai blogai tapiau, bandydamas įvaldyti baltą spalvą. Balta spalva yra raktas, kurį pavyko surasti, ir gyvenimo džiaugsmas. Ji reikalinga biblinei temai ir šviesai, tam, kad ta šviesa nesklistų iš centro ar iš kampo. Man reikėjo, kad būčiau tos šviesos viduje, o paveikslas šviestų, švytėtų.
Gyvenu tarp šviesių žmonių. Stengiuosi nežiūrėti į tai, kas man negražu.
– Pakeiskime scenarijų: ar turite metodą, kaip įeiti į tą šviesą, neįsirėminti kasdienybėje?
– Gyvenu tarp šviesių žmonių. Stengiuosi nežiūrėti į tai, kas man negražu. Nereikia kovoti, reikia nedalyvauti – jei nežiūrėsi, viskas baigsis. Stengiuosi naudotis išmintimi, kuriai tūkstantmečiai, ir nevaidinti, kad „perskaičiau“. Susikurti palankią aplinką. Kartais tiesiog pradedu dirbti. Esu vadinamas „spontanišku tapytoju“. Klausia, kiek sluoksnių? Gal dvidešimt, trisdešimt – nežinau. Nes ateinu į dirbtuvę ir spontaniškai tapau, o jei nekabina, ateinu kitą dieną.
– Kiek jūsų darbuose esama „pikasiškumo“? Žmonių siluetai yra dinamiški, juda, dubliuojasi – tarsi būtų aplipę kitų emocijomis.
– Picasso negali neveikti, ir į kitų menininkų darbus pasižiūrėję atrasite, kad daugelis jų buvo „pikasiukai“. Jis veikia, nes sugebėjo užbraukti viską, ką darė, ir staiga pasukti kitu keliu – kokius kiaušinius tam reikia turėti? Picasso man iš pradžių nepatiko, nes tradiciškai nepatiko visiems – esi kaip visi, pilka masė. Vėliau jis man tapo visų laikų vienu geriausių menininkų ir jo piešinius kiek galėjau, tiek perskaičiau. Supratau, kad nereikia mokytis tapybos, reikia mokytis mąstymo ir suvokimo, galvosenos. Picasso ir Matisse’as – dvi figūros. Ir Cézanne’o tapyboje yra esmių esmė, bet pas mus apie tai nekalbama. Aš esu lietuvis, taigi niekada nepadarysiu „taip pat“, bet mokytis iš jų būtina.
– Kalbame ne apie paprastą daiktų ornamentavimą, kuris yra regimybių ekranas, bet apie prasmės suvokimo galimybę. Kaip tada vertinti tapybą?
– Nei „Oskarai“, nei Nobelio premijos nedalijami. Kartais mėginu suprasti: tapyba yra individualu, tai, ką darai visiškai vienas. Tai, ką norėjo pasakyti tapytojas, žmonės pradeda perskaityti arba gilioje jo senatvėje, arba dar vėliau. Mano galva, kūrėjas turi būti žiauriai išsilavinęs, bet tuomet jį perskaito labai nedaug žmonių. Tik einant laikui žmonės lavinasi ir jį pasiveja. Pasiveja, ir tada – o! Šlovinami ir garbinami tie, kurie atitinka visuomenės, bent jau didžiosios jos dalies, suvokimą. Dabartinė karta mane stebina. Jie nekerštingi, neturi paslėptų ambicijų, jie kitaip skaito tuos paveikslus. Liuksemburge didžiulę parodą turėjau – trisdešimtmečiai atėjo. Toks kaifas – matai iš akių.
– Atsiras žmonių, netgi meno kritikų, tvirtinsiančių, kad tapytojui intelekto nereikia, jis netgi trukdo.
– Tai labai patogi pozicija žiūrovams. Iš gamtos, sako, tapyk. Gamta davė smegenis – bet tau net judesys neišeina taip, jei esi kito proto. Mes džiaugiamės liaudies meistrais. Jie Lietuvoje yra unikalūs, žavūs ir įdomūs. Kartais pavadinimas „intelektualus menininkas“ daugelį atbaido. Švėgžda, labai išsilavinęs, intelektualus kūrėjas, tą bėdą turėjo – buvo autsaideris. Labai gaila: pernelyg ilgai užsitęsė, tačiau tikiu, kad su jaunais žmonėmis viskas keisis. Rengdamas parodą Kaune, sužinojau, kad yra žmonių, besidominčių tuo, ką darau.
– Savo retrospektyvinę parodą rengėte galerijos erdvę pertvarkęs kitaip, netgi perdažęs sienas, pakabinęs prožektorius. Ar meną sakralizuojate?
– Aš sakralizuoju žmones, ateinančius į parodą arba į koncertą, nes manau, kad „ant durniaus“ groti negalima. Atsivėrus pasauliui ir sienoms, jau nebesvarbu, Kaune ar Liuksemburge parodą darai. Tokio dydžio erdvė yra tik viena – Nacionalinė galerija. Tačiau į Vilnių visi lekia, ir tai panašu į snobizmą. Gyvenimas turi vykti visuose miestuose. Menas turi pakeisti gyvenimą. Man patinka eiti ten, kur kiti neina.
Šis interviu publikuotas leidinyje „Literatūra ir menas“, 2016-05-06 nr. 3566
