Į konkursą jis pateikė fotoistoriją apie Neringos regioną ir jo žmones, ir kaip pats sako, jų meilę šiam kraštui. Interviu 15min fotografas pripažįsta, kad laimėti šiais metais tikrai nesitikėjo. Apie tai, kokius kelius atveria šis laimėjimas bei kuo dar ypatinga fotografijų serija „Tarp Dviejų Krantų“, kalbamės su T.Kazakevičiumi.
– Ką jums reiškia 3 vietos laimėjimas „World Press Photo“ konkurse?
– Patekti į šią vietą fotografui – tai lyg gauti „Oskarą“. Tai ne tik aukštas įvertinimas, bet ir pripažinimas profesionalų pasaulyje. Asmeniškai man tai suteikė daug pasitikėjimo savimi. Būdamas nemokamas šis konkursas suteikia galimybę siųsti paraiškas daugeliui menininkų. Negana to, lietuvio fotografo finale nebuvo daugiau nei 40 metų.
Patekti į šią vietą fotografui – tai lyg gauti „Oskarą“.
– Šiais metais jūs negalėjote važiuoti atsiimti prizo, o apdovanojimai vyko internete. Ar toliau vyks bendradarbiavimas?
– Tai priklausys nuo jų, bet tikiu, kad rengėjai stengsis autorius pagerbti kitu būdu. Natūralu, kad būnant parodose, pristatymuose, apdovanojimuose susidaro daug galimybių susitikti su prestižinių leidinių redaktoriais ar atsakingais asmenimis.
– O koks bus apdovanojimas?
– Piniginį prizą gauna tik užėmę pirmąsias vietas nominacijose „Metų nuotrauka“ ir „Metų istorija“. O visų kitų sekcijų laimėtojai gaus „Auksinės akies“ apdovanojimą, bus įtraukti į pasaulinę keliaujančią parodą (jei ji bus tęsiama) bei laimėtojų fotografinį albumą, leidžiamą daugiau nei 30 000 tiražu.
Tai yra konkursas, kurio rezultatai aptarinėjami visur ir juos mato visos redakcijos.
Tai yra konkursas, kurio rezultatai aptarinėjami visur ir juos mato visos redakcijos, tarp jų – „The Guardian“, „Time Magazine“ bei kitos pasaulinės redakcijos. Pastarieji yra natūraliai suinteresuoti, nes jų pačių samdomi fotografai dažnai ten patenka. Tai ne tik fotografų, bet ir redakcijų konkursas. O tavo prizas – čia patekę darbai bei profesionalų dėmesys.
– Kaip manote, kuo jūsų darbai sudomino konkurso komisiją?
– Reikia pripažinti, kad šiame konkurse laimi nūdienos aktualijos ir neretai dėmesį patraukia pasaulinės krizės, konfliktai ir negandos. Maniškė istorija apie regioną, kuris pasauliniu mastu tereiškia keliasdešimties kilometrų žemės ruoželį. Vieninteliai į galvą šovę argumentai – estetinis atlikimas, vizualinis paveikumas ir istorijos įdomumas. Galbūt ir paties regiono istoriškumo momentas.
– Galbūt viena iš priežasčių galėjo būti tai, jog „Tarp Dviejų Krantų“ vaizduoja atsvarą negandoms – ramybę. Šioje kolekcijoje yra ir Elisabethos Pietsch eilėraštis, skirtas Neringos gamtai.
– Jin buvo ne poetė, o tiesiog mergaitė, kuri ten gyveno. Kuršių Nerija tuo metu buvo vokiškas kraštas [Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma: „Nuo 16 a. iki 1945 metų Kuršių Nerija buvo Mažosios Lietuvos dalis. 1525–1701 metais priklausė Prūsijos kunigaikštystei, nuo 1701 Prūsijos karalystei, nuo 1871 metų – Vokietijai, kuri įėjo į Rytų Prūsijos provinciją <...> 1923–39 metais Kuršių nerijos šiaurinė dalis (su Nida), kaip ir Klaipėdos kraštas, priklausė Lietuvos Respublikai, pietinė dalis liko Vokietijai“ aut. past.]
Galiausiai mergaitės motyvas „World Press Photo“ nefigūravo, jis yra pilnoje serijoje, pasiekiamoje mano interneto svetainėje.
Bandydamas perteikti vaizduojamų žmonių meilę, pajautą kraštui, rausiausi ir archyvuose. Ten radau E.Pietsch poemų knygelę, perteikiančią būtent jos santykį su kraštu. Tai labai įdomus istorinis motyvas – net ir praeitų amžių žmonės viena ar kita forma išsakė susižavėjimą Kuršių Nerija. Vėliau E.Pietsch buvo priversta palikti ją, bet poezija, kaip meilės išraiška, liko.
– Kuriant ciklą „Tarp Dviejų Krantų“ jums teko fotografuoti anksti ryte, kad užfiksuotumėte rytinę šviesą.
– Tik tam tikru paros metu galima užfiksuoti reikalingą tonaciją, o naudojant analoginę techniką, tai ypač gerai suskamba.
Galiausiai, taip elgiausi dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, nes fotografuojant mūsų vaikutis buvo labai mažas, todėl dieną stengiausi kuo ilgiau būti su ja ir natūraliai keldavausi daug anksčiau. Vėliau pirmą kartą išsiryškinęs juostas supratau, kad būtent tuo paros metu įmanoma perteikti regiono kaip šiaurietiško krašto jausmą.
– Ar ilgai tarėtės su portretų personažais, ar tai atsitiktiniai žmonės?
– Su vienais netikėtai, kiti atrasti bebūnant. Būdavo, jog plenero metu kiekvienai Neringos bendruomenei, Nidai, Preilai ir Juodkrantei, turėjome pristatyti savo kūrybą. Neretai jose nusižiūrėdavau sau įdomius žmones ir bandžiau gauti kontaktą.
Išplėstinėje serijoje atsiranda ir kitų herojų, kaip vienintelis Kuršių Nerijoje gyvenantis „vietinis“ vokietis Hansas, kurį sutikau tiesiog keliaudamas. Pasirodo, jis gimęs Nidoje ir, Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę, jis grįžo čia gyventi.
