Nebestebina ir gausa internetinių puslapių, socialinių tinklų paskyrų ar šiaip virtualiojoje erdvėje plintančių įspūdžių apie ekskursijas, pasivaikščiojimus ar temines keliones, o gal net ir apskritai apie atradimo džiaugsmą, kurio esminiu impulsu tampa Lietuvos Respublikos (1918–1940) kultūrinio ir kasdienio gyvenimo epizodai. Ką ir kalbėti apie modernistinės architektūros maršrutus, kurie jau keletą metų aktyviai šlifuojami ne tik Kaune, bet ir Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose miestuose. Naujausiose muziejų ekspozicijose ir meno parodose šis laikotarpis ne tik naujai pristatomas, bet ir naujai žiūrimas, lankomas.
Šiuos procesus puikiai iliustruoja susidomėjimas Kauno istorinės prezidentūros (1) rengiamomis ekspozicijomis, pernai nemažo atgarsio sulaukusi Art Deco paroda (2) Kauno įgulos karininkų ramovėje (1937) ar tradicinė Kauno bienalė, kurios viena iš dalių buvo įsikūrusi visuomenei atvertose Centrinio pašto (1931) administracinėse patalpose (neabejotina, kad lankytojus traukė ir čia atverti modernistinio interjero užkulisiai). Funkcionalistinis pastatas, keturvėjiškas eilėraštis, artdekiška taburetė, reklaminės iškarpos ir ano meto madų pasaulio naujienos tampa vis stipresniu domėjimosi ritualu, kuriuo užsiima vis daugiau žmonių. Visa tai vainikuoja leidiniai, skrodžiantys tarpukarį įvairiais greičiais ir kryptimis: nuo „banginio, prarijusio lietuvį“ (3) iki tarpukario interjerų (4), nuo naujų 1918–1940 m. kariuomenės vertinimų (5) iki akademinės nepriklausomos Lietuvos sintezės (6). Galiausiai net Kauno Naujamiesčio butų kainos bene pirmą kartą ėmė stiebtis ne tik dėl miesto centro ar gerėjančios viešosios infrastruktūros, bet ir dėl savo ketvirto dešimtmečio akcentų.
Tokia mišrainė kūrė dirbtinos, inertiškos ir kiek makabriškos aplinkos jauseną.
Tai jau ne pirmas bandymas šiuolaikinėje Lietuvoje atsigręžti į tarpukario visuomenę ir valstybę. Nuo pirmųjų atgimimo metų idėjinių nepriklausomybės ištakų masiškai ieškota tarpukarį menančioje literatūroje su Adolfo Šapokos redaguotos istorijos šimtatūkstantiniu tiražu priešakyje, sienos buvo puošiamos Antano Žmuidzinavičiaus stilizuotais vyčiais ir kunigaikščių portretais, o pašto dėžutes vėl užpildė Lietuvos aidas ar Naujoji Romuva. Tačiau ilgainiui perkeltųjų-prikeltųjų dvasia posovietinėje realybėje priblėso, nes atgimusią Lietuvą pasiekė ne tautiškai projektuoti tarpukario idealai, o tik jų sovietinės (liaudiškos) rekonstrukcijos – ne tik su senais, bet ir su naujais herojais. Atgimimo pasakojimo versijoje vyravo tarpukario su 02/16, 12/17 ir 06/15 datomis formulė, kuri buvo papildyta kultūrinėmis Pet¬ro Cvirkos, Salomėjos Nėries ir Karolio Tuleikio (7) linijomis bei nusišovusio darbininko Antano Kranausko ir basų piemenėlių vaizdiniais. O visa tai papildydavo galbūt sąmoningesni senelio ar tėvo pasakojimai „o prie Smetonos...“
Tokia mišrainė kūrė dirbtinos, inertiškos ir kiek makabriškos aplinkos jauseną. Miestų ir miestelių centruose atstatomi sovietmečiu nugriauti nepriklausomybės dešimtmečiui (1918–1928) skirti paminklai ir atvadinti ar naujai „Stulginskio“, „savanorių“ ir „nepriklausomybės“ vardais pakrikštyti viešosios erdvės objektai pynėsi su jau minėtais tarpukario/sovietmečio hibridais. Per 50 metų pasikeitė ir patys žmonės, ir bet koks fizinis, biografine patirtimi grįstas abiejų respublikų sujungimas tapo menkai įmanomas. Galbūt dėl to, praėjus dvidešimčiai metų po nepriklausomybės, net pačius kauniečius teko įtikinėti, kad Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Stasio Kudoko, Felikso Vizbaro, Edmundo Alfonso Fryko ar Arno Funko projektuotų namų balkonuose ar ant stogų augančias piktžoles (ir net berželius) būtina išrauti. Ne tik dėl to, kad namas neimtų griūti, bet ir dėl to, kad Laikinosios sostinės turtas yra ne viduramžių pilies griuvėsiai, Velnių muziejus, Žalgiris ar IX fortas, o būtent modernistinis Naujamiestis ir nuo 1919 m. nenutrūkusi kaunietiška gyvenimo tradicija, kurią žinome iš trumpo ir aiškaus posakio „Kaunas yra Kaunas“.
Politine prasme kiek sveikesnio ir labiau subalansuoto požiūrio į 1918–1940 m. sulaukėme, kai į mūsų pokomunistinį politinį gyvenimą įsiliejo išeivijos politikai (Stasys Lozoraitis ir Valdas Adamkus). Tačiau ir čia tarpukaris bent iš dalies patyrė nesėkmę, nes daugelį šių asmenų savybių (nuo kasdienio bendravimo iki pasaulio matymo) mūsiškiai priskyrė „amerikoniškam“, o ne tarpukariniam (savam) Lietuvos pasauliui. Nors neabejotina, kad abu kaip asmenybės subrendo nepriklausomos Lietuvos vertybiniame pasaulyje tiek chronologine (nuo montesoriškų darželių Kaune iki lietuviško arealo DP stovyklose), tiek idėjine prasme. Dipukų nepriklausomos Lietuvos apmąstymai buvo neabejotinai autentiškesni nei tarybukų (ko verti vien 1960–1965 m. Metmenyse publikuoti Nepriklausomos Lietuvos vertinimai, nepralenkti dar ir šiandien (8). Nepaisant to, net Adamkaus dvi prezidentavimo kadencijos nesugebėjo atkelti sušiuolaikinto tarpukario į XXI amžių.
Akademinėje terpėje tarpukario renesanso apraiškų taip pat ilgai nebuvo justi. 1998 m. Egidijus Aleksandravičius konstatavo, kad vis dar nėra Kauno istorijos. Tiesa, vėliau pats pridūrė, kad kauniečiams itin sunku rašyti apie savo miestą („Kaunas“ čia turbūt tinka ir plačiąja prasme), nes „prieškario gyvenimas kauniečiams yra nepamirštas, dabartines tradicijas ir kasdienybės ypatybes įtakojantis prisiminimas“ (9). Po dešimties metų Alfredas Bumblauskas susumavo, kad Lietuvoje egzistuoja du – Vilniaus ir Kauno – lietuviškumo modeliai10, kartu ir didieji pasakojimai. Jis pastebėjo, kad užuot mėginus apmąstyti 1918–1940 m. visuomenę tarpukario vertybių, pažangos ir šiandienio aktualumo kontekste, buvo užsiciklinta suvokti aną Lietuvą tik kaip pilnutinį vertybinį-patriotinį idealą, kurį, kaip niekur nieko, bandyta taikyti ir po pusės amžiaus.
Todėl natūralu, kad 1918–1940 m. epochos pažinimui mūsų sąmonėje ėmė grėsti sąstingis. Jis pamažu pasireiškė ir tuo, kad nauji sovietmečio tyrimai ėmė lenkti tarpukario epochą savo kiekybe ir kokybe. Tiesa, ką daryti ir kaip spausti „perkrovimo“ svirtelę, pamokė Giedrė Jankevičiūtė savo knyga Dailė ir valstybė (11). Ji parodė, kad apie visuomenę, Lietuvą ir tarpukarį galima kalbėti ir be trijų nešulių po kaklu: a) nesiverčiant per galvą ir neieškant vidinių 1940 m. okupacijos priežasčių; b) visa ko nedalinant ir nepjaustant į dvi dalis – iki ir po Gruodžio 17-osios perversmo; c) nebandant viso laikotarpio paaiškinti ir išspręsti tik per Antano Smetonos asmenybę.
2010–2013 m. žiniasklaidoje pratrūko abiejų Respublikų palyginimo mada (nuo Ūkininko patarėjo iki Veido). Nors ji pasižymėjo tam tikrais diletantiškais tikslais ir formuluotėmis, vis dėlto sukėlė bene pirmą natūralią šiandienės visuomenės susidomėjimo tarpukariu bangą.
2010–2013 m. žiniasklaidoje pratrūko abiejų Respublikų palyginimo mada (nuo Ūkininko patarėjo iki Veido). Nors ji pasižymėjo tam tikrais diletantiškais tikslais ir formuluotėmis, vis dėlto sukėlė bene pirmą natūralią šiandienės visuomenės susidomėjimo tarpukariu bangą. Kaip savotišką atsaką į tai 2010 m. šio teksto autorius pasiūlė simbolinę tarpukarį apibrėžiančią formulę – ANBO, sviestas (pienas) ir krepšinis. Technologijų (aviacija), ūkio (sviestas) ir kultūros (krepšinis) laimėjimo simboliai įkūnija ir atskleidžia ne tik elementarius tarpukario Lietuvos atliktus namų darbus, bet ir atskirus pasiekimus, kuriais 1918–1940 m. visuomenė ir valstybė galėjo įsilieti į platesnę europinę erdvę.
2014 m. pasirodžiusi Zenono Norkaus monografija (12) abiejų respublikų palyginimą pakėlė į dar kitą, nesimbolinį lygį.
Šiandienio susidomėjimo pliūpsnio priežastys yra ne tik natūralus smalsumas. Tai tikriausiai ir tam tikro vertybinio pagrindo, nebūtinai susijusio su valstybingumu, atradimas. Nuo atskirų šeimų iki visuomeninių ir verslo organizacijų – daugelis savo genealogines šaknis jau nori regėti ne bet kur kitur, o tarpukaryje, kurį suvokia kaip vertybiškai artimą orientaciją. XXI a. įvertinti tarpukario visuomeniškumą, valstybingumą ir apskritai laisvės idėją, net ir vis labiau tolstant nuo pažintino laikotarpio, tampa žymiai lengviau, nes abi respublikas sieja tam tikros vertybės ir idėjos.
Nenuostabu, kad pirmieji modernizmo ženklai tarpukario Lietuvoje vaizdžiausiai atsiskleidė trečio ir ketvirto dešimtmečio sandūroje atsirandančiame architektūriniame pasaulyje – nuo kūrėjo vizijos ir statybų iki kūrinio įsiliejimo į tuometį gyvenimą. Simboliška, kad šiandienis pažinimas prasidėjo nuo tų pačių dalykų – atradimo ir susižavėjimo Naujosios sostinės naująja architektūra, kurios fone net politiniai lūžiai ir datos įgavo apčiuopiamas formas. Šiuo atveju būtų nuodėmė nepaminėti ir architektūros tyrinėtojo Vaido Petrulio projektų, be kurių šiandienis tarpukario paveldas vargu ar būtų pradėjęs belstis į lietuvių širdis ir UNESCO duris.
Kas sukūrė ir kas kuria šį tarpukario renesansą? Reiškinį galėtume aiškinti susiformavusia nauja karta, natūraliais pokyčiais akademiniame pasaulyje, taip pat ir visuomenės bei humanitarų bendradarbiavimu, kuris vyksta pokalbiais, projektais ir pagaliau tekstais.
Kas sukūrė ir kas kuria šį tarpukario renesansą? Reiškinį galėtume aiškinti susiformavusia nauja karta, natūraliais pokyčiais akademiniame pasaulyje, taip pat ir visuomenės bei humanitarų bendradarbiavimu, kuris vyksta pokalbiais, projektais ir pagaliau tekstais.
Besiplėtojantis kritiškas ir reflektyvus santykis su tarpukariu parodo, kad visuomenės susidomėjimą dažnai lemia ne tik vadovėliai, dirbtinokos mokymo programos, biurokratinė valstybės istorijos politika ar kokios nors žiniuonių komisijos. Nauji, aktualūs tyrėjų pasiūlyti žvilgsniai ir visuomenės nuoširdus domėjimasis bei sąmoningas savišvietos poreikis kuria geriausią terpę bet kokiam pažinimui. Tai liudija ir per ketvirtį amžiaus pasikeitę pasakojimai apie 1918–1940 m. Lietuvą: nuo demokratijos vs. autoritarizmo + ultimatumai versijos iki tradicijos vs. modernybė prieigos. Šiandien, kad ir atsiversdami Marijos Drėmaitės knygą Progreso meteoras (13), pagaliau pradedame net tik fiksuoti pokyčius, kaip tradiciniai tarpukario fasadai virsta moderniais, bet ir pamažu pamatome už tų fasadų slypinčius nepakartojamus bet kokios istorijos herojus – žmones.
1 2015 m. muziejui buvo įteikta muziejininkystės premija, jis taip pat sulaukė įvertinimų už parodą Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos respublikoje.
2 Art deco Kaune 1919–1940. Namų jausmas (2015-10-01 – 2015-12-27, kuratorius Dainius Lanauskas).
3 Banginis prarijo lietuvį: Nepaprasti lietuvių nuotykiai 1900–1940 metais: Humoro antologija, sudarė Aleksandras Ikamas, Vilnius: Tyto alba, 2012.
4 Lina Preišegalavičienė, Lietuvos tarpukario interjerai, Kaunas: Vox altera, 2016.
5 Vytautas Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas: Tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2014.
6 Lietuvos istorija, t. 10, d. 1: Nepriklausomybė (1918–1940 m.), autoriai Danutė Blažytė-Baužienė, Edmundas Gimžauskas, Česlovas Laurinavičius, Dangiras Mačiulis, Gediminas Rudis, Artūras Svarauskas, Jonas Vaičenonis, ats. tomo redaktorius Česlovas Laurinavičius, Vilnius: Baltos lankos, Lietuvos istorijos institutas, 2013; d. 1: Nepriklausomybė (1918–1940 m.), autoriai Eglė Bendikaitė, Algimantas Kasparavičius, Saulius Kaubrys, Regina Laukaitytė, Česlovas Laurinavičius, Dangiras Mačiulis, Vladas Sirutavičius, Vitalija Stravinskienė, Joachim Tauber, Gediminas Vaskela, ats. tomo redaktorius Česlovas Laurinavičius, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, Lietuvos istorijos institutas, 2015.
7 Karolis Tuleikis – 1981 m. pastatyto penkių serijų televizijos filmo Raudonmedžio rojus pagal Vytauto Sirijos Giros to paties pavadinimo romaną pagrindinis veikėjas. Jo vaidmenį atliko Valentinas Masalskis.
8 „Nepriklausomoji Lietuva šiandieniniu įvertinimu“, in: Metmenys, 1960–1965, Nr. 2, 3, 5, 9.
9 Egidijus Aleksandravičius, „Kodėl buvo užmiršta Kauno istorija?“, in: Kauno istorijos metraštis, 1998, Nr. 1, p. 8.
10 Alfredas Bumblauskas, „Vilniaus ir Kauno lietuviškumo modeliai: Paskaita ir diskusija“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2009, Nr. 1–2.
11 Giedrė Jankevičiūtė, Dailė ir valstybė: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2003.
12 Zenonas Norkus, Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: Kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu, Vilnius: Aukso žuvys, 2015.
13 Marija Drėmaitė, Progreso meteoras: Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918–1940 m., Vilnius: Lapas, 2016.
Ši publikacija paskelbta leidinyje „Naujasis židinys-Aidai“, Nr. 3.
