Kaip buvo formuojamas Vilniaus turistinis veidas nuo XIX a. vidurio ir kaip jis pakito daugiau nei per šimtmetį? Meno pažinimo centras šį kartą lankytojams pristato dailės kūrinių Vilniaus motyvais ir istorinių miesto gidų rinkinį. Pasak parodos kuratorės dailės istorikės Laimos Laučkaitės, Vilniaus tema buvo populiari visais laikais, vadovai po miestą leisti pakartotinai, vaizdai tiražuoti grafikos ar poligrafijos būdu.
Parodoje – niekur neeksponuoti Vilniaus vaizdai tiesiai iš Niujorko
Penktoji „Tartle“ paroda rengiama bendradarbiaujant su YIVO žydų mokslinių tyrimų institutu, ekspozicijai paskolinusiu aštuonis Vilnių vaizduojančius ukrainiečių kilmės Amerikos dailininko Lionelio Reisso piešinius ir XX a. 4-ojo dešimtmečio fotografiją su senamiesčio vaizdu nuo Rotušės pusės. Šie XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje sukurti ir iš Niujorko atkeliavę dailės darbai niekada anksčiau nebuvo eksponuoti ne tik Lietuvoje, bet, kiek YIVO institutui žinoma, ir pasaulyje, todėl parodoje užima ypatingą vietą.
„Esame nuoširdžiai dėkingi YIVO instituto direktoriui p. Jonathanui Brentui, mielai sutikusiam paskolinti institute saugomus tarpukariu pieštus Vilniaus miesto vaizdus. Jie neabejotinai praturtins mūsų žinias apie žydišką Vilnių ir leis lankytojams susidaryti išsamesnį vaizdą apie miesto daugiatautiškumą“, – dėkingumo už išskirtinius eksponatus neslepia R.Valiūnas.
Kas tie bėdekeriai?
Ar Europos kontekste mes smarkiai vėlavome artimiau pažinti Vilnių ir skleisti apie jį žinią atvykėliams? Parodos kuratorė primena, kad pirmieji Vilniaus vadovai pasirodė netrukus po XIX a. 4-ajame dešimtmetyje Europoje pradėtų leisti pirmtakų: „Vokiečio Karlo Baedekerio, suformavusio jų turinį ir struktūrą, leidiniai taip išpopuliarėjo, kad vadovams prigijo bendrinis bėdekerių pavadinimas. Jie pateikė geografinių, istorinių, kultūrinių žinių, lankytinų vietų aprašymus ir maršrutus, praktinę informaciją apie transportą, apgyvendinimą, pridėdavo vietos žemėlapį. Šiais principais rėmėsi ir vilnietiškieji gidai.“
Chronologiškai suskirstyta penktosios „Tartle“ parodos ekspozicija atspindi Vilniaus kultūrų ir kalbų įvairovę nuo XIX a. vidurio iki XX a. antrosios pusės – lankytojams pristatomi vadovai po miestą lenkų, rusų, vokiečių, jidiš ir lietuvių kalbomis. Greta knygų – vienalaikiai dailės kūriniai: vadovai informavo, kurias vietas mieste būtina aplankyti, dailininkai įamžino jas grafikos cikluose. Objektų repertuaras keliavo iš kūrinių į kūrinius, iš vadovo į vadovą ir taip įtvirtino amžinųjų miesto vertybių registrą.
„Gidus po miestą vertinu kaip mūsų krašto evoliucijos refleksiją pasauliui. Jų žemėlapiuose gausu smalsų tyrinėtoją dominančių detalių: lankytinų miesto vietų ar rekomenduojamų pasivaikščiojimo maršrutų spektras, gatvių pavadinimų kaita, priklausiusi nuo to laikotarpio politinės situacijos. Mėgstu ne tik dailės kūriniuose, bet ir kituose kolekcijos objektuose ieškoti nuorodų į Lietuvos istoriją ir apie tai diskutuoti su pašnekovais“, – sako Rolandas Valiūnas, meno pažinimo centro įkūrėjas kolekcininkas.
Ekspozicijoje pristatomi 26 vadovai po Vilnių, parašyti tokių iškilių autorių, kaip Adomas Honoris Kirkoras, Vladislovas Zahorskis, Julijus Klosas, Zalmenas Šykas ir Mikalojus Vorobjovas. Parodoje – daugiau nei 100 grafikos lakštų iš 13 Vilniui skirtų ciklų, atvirukai ir maždaug dvi dešimtys piešinių bei tapybos darbų iš „Tartle“ kolekcijos. Tarp autorių – Mstislavas Dobužinskis, Jurgis Hopenas, Adomas Mendziblockis, Petras Repšys ir kiti. Parodai kelis eksponatus taip pat skolino Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Tanya Rubinstein-Horowitz ir Laima Laučkaitė.
Pasiruošimas tapo muziejų bendradarbiavimo pavyzdžiu siekiant tvarumo
„Tartle“ direktorė Jurgita Semenauskienė sako, kad, rengiant šią parodą, nemažu išūkiu tapo architektūriniai sprendimai: „Iš karto nusprendėme ekspozicijos architektūrą parengti iš tvarių medžiagų, kad po parodos jos neiškeliautų į šiukšlyną.“ „Tartle“ centras – vienas iš iniciatyvinės grupės „Muziejai prieš klimato kaitą“ steigėjų, todėl jau ne pirmus metus kviečia Lietuvos muziejus ir galerijas dalytis medžiagomis, reikalingomis parodoms įrengti. „Džiaugiamės, kad Nacionalinė dailės galerija įsileido į savo sandėlius ir galėjome panaudoti parodose jau „dirbusius“ stiklo lakštus, – sako vienas parodos architektų Justinas Dūdėnas. – O bendradarbiaujant su Taikomosios dailės ir dizaino muziejumi antram gyvenimui buvo prikeltos didelės medienos plokštės. Tikimės, kad ir po šios parodos didelė dalis medžiagų vėl bus prasmingai panaudotos.“
Ne mažesnis iššūkis architektams buvo ir vadovų po miestą eksponavimas. „Norėjosi, kad lankytojas ne tik pamatytų knygos viršelį, bet ir galėtų ją pasklaidyti. Daugumoje gidų yra publikuoti žymiausių miesto vietų vaizdai, nuotraukos ir žemėlapiai. Deja, dėl leidinių būklės negalime leisti jų vartyti, todėl teko pasitelkti kūrybinius ir technologinius sprendimus“, – pasakoja parodos architektas Jurgis Dagelis.
Ekskursijos po parodą prasidės š. m. birželio 1 d., paroda veiks iki kitų metų gegužės.
