Kone kišeninėje Radvilų rūmų erdvėje sostinės centre įsikūrusi galerija šįkart tapo ir būrimo, ir tapybos salonu. Dvylika tapybos darbų kartu su iš pirmo žvilgsnio nereikšmingais ir dekoratyviais po erdvę išmėtytais niekučiais, virto konceptualia instaliacija. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai kolekcininkų ir kitų suinteresuotų pirkėjų akims pritaikytose komercinės galerijos parodose vietos atsiranda ne tik meno kūriniams kaip estetinėms prekėms, bet ir jas gaubiančioms idėjoms. A.Miliukaitės parodoje išnaudojamos ne tik erdvės sienos – menininkės pastanga įjungti visus lankytojų pojūčius, galeriją trumpam paverčia patirčių kabinetu, net jei kiek naiviu ar ezoterišku.
Jo viduryje menininkė įkuria šventyklėlę primenantį baldakimą, kurio tapybiškai erdvėje lyg krioklys krentantis ir susiraizgęs audinys atkartoja ir paveikslų motyvus. Tokios stilizuotos šventvietės viduje išdėliota gėlių mandala – ryški ir kone pažodinė nuoroda į ritualines praktikas, kurios visuomet yra ir tam tikro tikėjimo išraiška. Vis dėlto, svarbu pabrėžti, jog tikėjimą menininkė atsieja nuo konkrečių religijų ar kultūrų, palikdama nebent labai abstrahuotus ar adaptuotus jų ženklus, na pavyzdžiui, pasiūlo parodos dalyviams pačios keptų laimės sausainukų su savo sugalvotomis ateities prognozėmis.
Atrodo, kad menininkei kur kas įdomesni pasaulietiniai prietarai ar ritualiniai civilizuotos visuomenės atavizmai, kurių kilmė ir reikšmė tapo mažiau svarbi, nei noras tuo tikėti ir palaikyti šį tikėjimą gyvą. Taip parodoje atsiranda pasiūlymas išsiburti „myli-nemyli“ su vazonuose augančių ramunėlių žiedais, paklausyti jūros ošimo menininkės nulipdytoje kriauklėje, įmesti monetą į mažą fontanėlį tam, kad kažkokiu būdu susitiktumėte su parodos paveikslais ir ateityje. A.Miliukaitė pakutena tikėjimą kaip jausmų jausmą tam, kad sukeltų lengvą šypseną ir abejonę mistine galia, kuriai norima deleguoti savo ateities viziją.
Pati menininkė sako, kad šia paroda norėjo parodyti, jog kur kas svarbiau tikėti savimi – tuo, ko nori pats, ką žinai ir jauti – nei tuo, ką kasdienybės orakulai išskaito kavos tirščiuose ar rašo horoskopuose. Štai kodėl parodoje atsiranda savotiškos pojūčių stotelės, turinčios padėti parodą patirti ne tik akimis. Tam A.Miliukaitė prašo paliesti, užuosti, išgirsti, pajusti skonį, net jei tai jau ir minėtas laimės sausainis. Kita vertus, lengvai pašiepiamas antgamtiškumas parodoje taip artimai flirtuoja su gamtiškumu, jog imi prarasti racionalumo koordinates, nes ir gamta čia subtiliai užkerėta.
Nors abstrakčiuose A.Miliukaitės tapybos darbuose nerasime konkrečių gamtos motyvų, menininkei pavyksta jautriai sustingdyti labai asmenišką jos patyrimą. Čia pat paveiksluose imi įžvelgti mėtinį prašliaužusį žaltį, matai ruplėtą drėgnos rupūžės nugarą, lietaus sąnašas, baltai suputojusius tuopų pūkus, spalvoto plastiko šiukšlių krūvos keterą, vandens šokdinamas jūržoles, geltonas kerpes ant slyvos. Baltoje, ryškiai sušviestoje erdvėje intensyvios paveikslų spalvos kone pulsuoja. Menininkė manipuliuoja dažo faktūromis, jo kiekiu ir plastiškų potepių apimtimi. Daro tai intuityviai, tarsi pasiduodama proceso nulemtoms aplinkybėms, lyg iš toli stebėdama kaip spalvos sukibs ir bučiuosis ant drobių ar popieriaus lakštų. Visa tai pagimdo netikėtus grublėtus, sukrešėjusius, bangojančius, raukšlėtus, išskystančius, o kartais permatomus ir vaiskius paveikslų paviršius.
Šios parodos kontekste tokią jos pasirinktą kalbą norėtųsi pavadinti tapybine glosolalija. Tai toks kalbėjimas, o gal net lalėjimas garsais, kurie iš savo sąskambių primena rišlią nežinomą, mistinę kalbą. Dažnai tokia kalba pasitelkiama religinėms apeigoms. Ši analogija peršasi gana natūraliai, mat tiem, kurie stebi A.Miliukaitės kūrybą, toks jos tapybinis žodynas, kokį matome parodoje – naujas ir nepažinus. Anksčiau kūrusi figūratyvius darbus su atpažįstamais ir lengvai perskaitomais motyvais, dabar menininkė akivaizdžiai imasi išjaustos, o ne intelektualiai apgalvotos, tirštos nuo kultūrinių nuorodų tapybos.
Susidaro įspūdis, kad toks išsinėrimas iš ankstesnės kūrybinės odos atpalaidavo ne tik pačią menininkę, bet ir jos tapybą, išslystančią iš tradicinių ribų. Vienas nuo sienos tarsi nutekėjęs kūrinys atrodo lyg raibuliuojanti benzino bala, o gal ištapyta bakterijų kolonija. Įdomu tai, jog iš estetinės pusės A.Miliukaitės tapybinė kalba sutampa su kurį laiką šiuolaikinio konceptualaus meno lauke vyraujančiu vizualiniu kanonu. Slidūs ir plastiški paviršiai, aštrus spalvų kontrastas, galų gale panašūs ir konceptualūs parametrai, kuriais stengiamasi perkurti santykius su gamta, apmąstyti jau kiek pabodusias antropoceno ir kitų -cenų temas, sugrįžti prie „pirmykščių“ ir dvasinių patirčių.
Kartą nugirdau teoriją, jog tikėjimas raganomis ir burtais priklauso nuo civilizuotumo lygio. Kuo daugiau tam tikroje teritorijoje nutiesta kelių, tuo labiau ten suaižėjęs stebuklinis laukas. Jei tikėsime šia teorija, tikriausiai tai reikštų, jog gyvenant mieste negresia sutikti prietaringų ir savo ateitį pro rakto skylutę norinčių pamatyti žmonių. Vis dėlto, šiame nerimo ir neužtikrintumo amžiuje, kai vysta visuotinės socialinės, ekonominės, ekologinės ir sveikatos suirutės užtikrintumo ir noro sužinoti, „o kaip gi bus?“ poreikis vis auga. Todėl A.Miliukaitės paroda pasirodo pačiu laiku, o jos primityviomis priemonėmis – akmenukais, gėlėmis ir kriauklelėmis – užkabinamos tikėjimo temos kaip niekada aktualios.
Nors menininkės kritika obsesiškam troškimui žinoti ateities scenarijus yra atlaidi ir linksma, ji sukuria progą svarstyti apie rimtesnes tendencijas. Pavyzdžiui, apie šiandienos žmogų tonizuojančias postreligines praktikas, savipagalbą ir dvasines paieškas, kurias ciniškiau galima vadinti eskapizmu, t.y. noru pabėgti ne tik nuo likimo, bet ir nuo atsakingo ateities planavimo. Nors pastarasis procesas yra neišvengiamas daugelyje sričių, pradedant nuo išteklių ar finansų rinkų prognozių, baigiant klimato kaitos procesų skaičiavimais ar investicijomis į meną. Čia svarbu pastebėti, jog ne ką mažiau svarbus ir ekspozicijoje jaučiamas saviironiškas A.Miliukaitės požiūris į parodos kaip reiškinio rituališkumą, viso meno lauko maginę galią, menininko kaip apsireiškiančiojo vaidmenį. Menininkė tarsi sąmoningai blefuoja apie ateities meną, bandydama „perspektyvesnes“ jo formas.
Parodą „Orakulas“ norisi vertinti ne tik kaip pozityvią ir jautrią gaivios tapybos ekspoziciją, bet ir kaip labai reikalingą šioje scenoje minties eksperimentą. Savo knygos „Kairioji tamsos ranka“ įžangoje Ursula K. Le Guin rašė, kad „minčių eksperimento tikslas nėra numatyti ateitį, greičiau apibūdinti dabartinį pasaulį ir tikrovę“. A.Miliukaitė gana tiksliai išbūrė besiilginčią stebuklų dabartį.
