Galerijos kaip galimybės pabėgti nuo pasaulio triukšmo metafora yra skausmingai nuvalkiota, o dažnai ir menkai teatliepianti realybę, tačiau šįkart būtent taip ir pasijaučiau. Lėtai vaikštant po parodą atrodė, kad čia viskas kitaip – dusliau, ramiau, giedriau.
Didelio formato Sh.Ya’ari nuotraukos reikalauja erdvės – neatsitiktinai ir parodos architektūra yra itin minimalistinė. Ekspozicijų salę kerta vos viena įkypa siena, aiškiai nurodanti pasivaikščiojimo maršrutą.
Autoriaus nuotraukos – monumentalios, išcentruotos, stokojančios žiūrovo akiai įprasto objekto, todėl nejučiomis į plačius Izraelio kraštovaizdžio horizontus įtraukiančios ir patį suvokėją.
Tačiau šioje erdvių didybėje žiūrovas nesijaučia mažas ir nereikšmingas. Priešingai mums įprastai fotografinei tradicijai, Sh.Ya’ari, sakytum, nieko nefiksuoja. Jo nuotraukos – monumentalios, išcentruotos, stokojančios žiūrovo akiai įprasto objekto, todėl nejučiomis į plačius Izraelio kraštovaizdžio horizontus įtraukiančios ir patį suvokėją, paskęstantį melancholiškuose dykumos, miesto, laukų ir miškų vaizdiniuose.
Parodos organizatoriai teigia, jog autoriaus kūryboje mažai spontaniškumo. Greičiau priešingai, kiekvienas jo darbas atrodo išlauktas, apmąstytas ar net sukonstruotas. Aiškiausiai tai justi gamtos ir urbanistikos jungtyse – augmenija čia įsilieja į panoramą, o brūzgalynėje ant pastato sienos – ir laidai, ir medžio šakos. Miestas ir gamta tampa vienu nedalomu kūnu.
Kita svarbi kategorija menininko kūryboje – laikas. Sh.Ya’ari nuolat grįžta į savo fotografuojamas erdves, taip pabrėždamas pokytį (irimą, kismą, stagnaciją), o kartu ir koncentruodamas vaizdo turinį. Būtent čia, laiko ir erdvės sandūroje, dviguboje ekspozicijoje, objekto kartojime, gimsta istorija, kurią mums pasakoja Sh.Ya’ari.
Sunku nesižavėti fotografo meistryste kalbėti metaforiškai, matyti abstrahuotą, o drauge ir preciziškai detalią realybę.
Žmonių figūrų jo nuotraukose nedaug, o kiekviena pasirodžiusioji atrodo tolima, uždara, susikoncentravusi į save. Visai kaip Sh.Ya’ri fotografuojamas miestas, pavargęs nuo karo, nusėtas storu dulkių sluoksniu.
Užčiuopus šią jungtį, sunku nesižavėti fotografo meistryste kalbėti metaforiškai, matyti abstrahuotą, o drauge ir preciziškai detalią realybę, išvengiant perdėto estetizavimo, monumentų ar simbolių kūrimo. Net „tikrieji“ monumentai – paminklas Austrijos ir Naujosios Zelandijos kariams bei karinės slėptuvės – čia atrodo praradę savo pirminę funkciją, tapę ironiškais pareiškimais ar laiko ženklais.
Įžengus į salę, nepasitinka nei vienas tekstas, o juk žiūrovai prie parodos aprašymo neretai praleidžia daugiau laiko nei prie pačių objektų. Šįkart paroda pristatoma tik katalogu, o jo nepasiėmusiam žiūrovui ji lieka neįžodinta. Net ir pavadinimas – „Laukų ir miškų pozityvai“ – pabrėžtinai lakoniškas, neįprastas prie įmantrių žodžių junginių meno pasaulyje pratusiai ausiai.
Belieka pačiam ieškoti užuominų, kontekstų, prasmių. Žiūrovas savo vasariniame pasivaikščiojime paliekamas vienas – besižvalgant po tikras ir menamas erdves, randasi vis daugiau erdvės ir savoms mintims.
