Mokslininkų vizija – muziejus, kuris kartu būtų ir tyrimų centras, vienijantis Vilniaus istorija, kultūra, geografija, visuomene ir kitomis sritimis besidominčius entuziastus. Jie drąsiai teigia: nors didelė pasaulyje esančių miesto muziejų dalis yra nuobodūs, šis, nebijodamas nepatogių temų, gali tapti visiškai kitokiu.
„Tai turėtų būti šiuolaikiškas, daugiafunkcis muziejus ir tyrimų centras, padedantis vilniečiams ir miesto svečiams geriau pažinti miestą bei jame gyvenusias ir gyvenančias bendruomenes. Jis skatintų susidomėjimą Vilniaus praeitimi, dabartimi ir ateitimi, puoselėtų vilnietiškumą“, – sako projekto vadovė, menotyros daktarė ir Vilniaus dailės akademijos (VDA) mokslininkė R.Antanavičiūtė.
Kaip jums atrodo, ar Vilniui reikia miesto muziejaus? Išreikškite savo nuomonę dalyvaudami apklausoje.
Parengė keturias alternatyvas
Pasak R.Antanavičiūtės, visus tris mokslininkus kurti muziejaus koncepciją suvienijo meilė Vilniui ir Vilnius kaip mokslinis interesas.
Pati R.Antanavičiūtė rašė savo disertaciją apie Vilniaus viešųjų erdvių politinius pertvarkymus XX a., istorijos daktaras K.Kučiauskas rašė disertaciją iš Vilniaus urbanistikos istorijos, taip pat istorijos daktarė M.Drėmaitė domisi Vilniaus architektūra.
R.Antanavičiūtės teigimu, pastaruoju metu pastebimas susidomėjimo Vilniumi pakilimas, leidžiama daug knygų, ekskursijos apie Vilniaus istoriją, architektūrą ir kitus aspektus sulaukia daug dėmesio, tačiau Vilniaus istorijos ar architektūros muziejaus, kuris apimtų būtent šį miestą, nėra, o kiti Vilniuje veikiantys muziejai Vilniaus tematiką apima tik nedidele dalimi. Visi šie aspektai lemia, kad muziejus – reikalingas.
Mokslininkų parengtas Vilniaus miesto muziejaus galimybių studijos projektas gavo valstybinį finansavimą: studiją parėmė Kultūros taryba. Rengiant studiją bendradarbiauta ir su Vilniaus savivaldybe, kurią R.Antanavičiūtės, M.Drėmaitės ir K.Kučiausko iniciatyva taip pat sudomino.
Iš viso baigtoje studijoje pristatytos keturios alternatyvos, kaip Vilniaus muziejus-tyrimų centras galėtų atrodyti, kur įsikurti ir kokia veikla užsiimti. Pasak R.Antanavičiūtės, šie variantai vienas kitam neprieštarauja, juos galima įgyvendinti palaipsniui.
Pagal pirmąją alternatyvą, muziejaus ekspozicijos ir administracija įsikurtų Rotušėje. Pagal antrąją – istorinės ekspozicijos įsikurtų Rotušėje, laikinosios parodos ir administracija – Santuokų rūmuose.
Pagal trečiąją – muziejus pastovių patalpų ekspozicijoms neturėtų, o laikinosios ekspozicijos kurtųsi įvairiose miesto erdvėse, tuo tarpu administracija įsikurtų savivaldybės skirtose patalpose. Pagal ketvirtąją – administracija ir istorinė ekspozicija įsikurtų Rotušėje, o laikinosios ekspozicijos – įvairiose miesto erdvėse.
Daugiau negu muziejus
Muziejus-tyrimų centras, anot studijos, įgyvendinus visus pasiūlymus galėtų būti sudarytas iš kelių dalių – tyrimų centro, nuolatinės ekspozicijos, laikinųjų parodų, Vilniaus pažinimo ir informacijos centro bei kolekcijos.
Pasak R.Antanavičiūtės, tyrimų centras galėtų būti pirmasis muziejaus egzistavimo etapas ir muziejaus šerdis: jis, muziejui dar neturint nuolatinės kolekcijos, ekspozicijos ir patalpų, užsiimtų miesto tyrimais, taip pat būtų atsakingas už laikinąsias parodas.
Kaip atrodo tyrimų centras? Susirenka žmonės, kurie domisi tam tikru Vilniaus aspektu, parašo projektą, gauna finansavimą, tiria, pavyzdžiui, Karoliniškių istoriją, ir tada pristato tyrimo rezultatus, jų pagrindu suorganizuojama paroda.
„Kaip atrodo tyrimų centras? Susirenka žmonės, kurie domisi tam tikru Vilniaus aspektu, parašo projektą, gauna finansavimą, tiria, pavyzdžiui, Karoliniškių istoriją, ir tada pristato tyrimo rezultatus, jų pagrindu suorganizuojama paroda.
Paroda vyksta, pavyzdžiui, kokioje nors Karoliniškių mokykloje. Kai šita paroda baigiasi, kita grupė žmonių, kuri, pavyzdžiui, tyrė Vilniaus emigracijos ir imigracijos srautus nuo senovės iki dabar, „tampa“ muziejumi. Padaro rezultatų pristatymą, parodą, gal suorganizuoja ekskursiją. Taip nuolat vyksta aktyvi veikla, viena paroda keičia kitą“, – pasakoja R.Antanavičiūtė.
Atsiradus nuolatinėms patalpoms, pasak mokslininkų, šalia laikinųjų parodų muziejuje turėtų atsirasti ir pastovi miesto pažinimo ir istorijos ekspozicija, kuri pirmiausia būtų skirta turistams.
„Nuolatinei ekspozicijai jau reikia pastovios vietos, ir būtent čia siūlome panaudoti Vilniaus rotušės rūsius. Jie yra pakankamo dydžio, ekspoziciją būtų galima apeiti per 20–60 minučių. Patalpų pritaikymo ekspozicijai projektas yra parengtas, galima imti ir daryti“, – sako M.Drėmaitė.
Visgi, visų trijų mokslininkų manymu, svarbu, kad kuriant muziejų nebūtų laikomasi požiūrio, kad Vilniaus muziejui pakanka nuolatinės ekspozicijos ir, kol jos nėra, muziejaus turėti neverta. Anot jų, nors tai svarbu, laikinosios ekspozicijos – taip pat būtinos, o ir nuolatinė ekspozicija turi atspindėti ne tik istoriją.
Be to, jie pabrėžia, kad į pastovią ekspoziciją svečiai užsuktų vieną kartą, o laikinos ekspozicijos juos trauktų nuolat.
Nuolatinėse patalpose, anot mokslininkų, galėtų įsikurti ne tik nuolatinė ekspozicija, bet ir Vilniaus pažinimo centras. Tai būtų knygų apie Vilnių skaitykla, taip pat susitikimų erdvė, kur neformalioje erdvėje galėtų diskutuoti miesto vystymu užsiimantys verslininkai, gyventojai ir savivaldybė.
Tokia praktika, anot studijos autorių, paplitusi Vakarų pasaulyje, kur miestų muziejai veikia ir kaip tarpininkai tarp gyventojų ir verslo. Kaip ir laikinosios parodos, Vilniaus pažinimo centras galėtų tapti nuolatiniu vilniečių traukos centru.
Dar vienas dalykas, kurį siūlo studijos autoriai – muziejuje surinkti autentišką nuolatinę eksponatų, susijusių su Vilniumi, kolekciją. Bet, jų teigimu, tokia kolekcija turėtų ne atimti kažką iš kitų muziejų, o būti surinkta nuo pradžių. Eksponatus jai galėtų skirti patys vilniečiai. Iš kitų muziejų eksponatai būtų nebent pasiskolinami.
„Tyrimų centras, vos pradėjęs veikti, rinktų informaciją, kur gali būti daiktai, kurie tiktų miesto muziejui. Kas yra Lietuvos archyvuose, kas kituose muziejuose, kas užsienio bibliotekose, privačiose kolekcijose. Rengiant ekspozicijas, būtų galima skolintis, bendradarbiauti“, – sako K.Kučiauskas.
Visuomenė – už Rotušę
Atlikdami studiją, mokslininkai apklausė visuomenę ir specialistus, kur vilniečiai norėtų matyti savo miesto muziejų. Dvi nuomonės kartojosi dažniausiai.
„Vieni įsivaizduoja istoriškai – kad toks muziejus galėtų būti Rotušėje. Kiti mano, kad muziejui galėtų būti pritaikytas koks nors apleistas ar nenaudojamas pastatas, gal net industrinė erdvė.
Vieni įsivaizduoja istoriškai – kad toks muziejus galėtų būti Rotušėje. Kiti mano, kad tai muziejui galėtų būti pritaikytas koks nors apleistas ar nenaudojamas pastatas, gal net industrinė erdvė.
Tik mažas procentas žmonių įsivaizduoja, kad verta statyti visiškai naują pastatą“, – sako R.Antanavičiūtė.
Studijos rengėjai vertino muziejaus įrengimo Rotušėje galimybę, taip pat ieškojo kito pastato, kur galėtų įsikurti muziejus. Prieita išvados, kad tai galėtų būti Santuokų rūmai ant Tauro kalno, kur dabar veikia Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyrius.
„Santuokų rūmų tiek interjeras, tiek eksterjeras yra architektūros paveldas, savivaldybė nieko labai keisti negali. Ir vieta tokia probleminė kaip santuokų rūmams, nes buvusios kapinės. Antrame rūmų aukšte galėtų būti laikinosios parodos, pirmame galėtų būti kavinė ir Vilniaus pažinimo centras, o istorinė ekspozicija liktų rotušės rūsiuose. Muziejus apimtų ir senąjį, ir naująjį miestą“, – svarstė M.Drėmaitė.
Pasak R.Antanavičiūtės, Vilniaus pažinimo centro, laikinųjų parodų ir miesto pažinimo ekspozicijos įkurdinimas skirtingose patalpose – Santuokų rūmuose ir Rotušėje – būtų logiškas, nes taip būtų aiškiai atskirta muziejaus erdvė, orientuota į turistus, ir erdvė, orientuota į pačius vilniečius.
Tiesa, pasak jos, viena iš siūlomų alternatyvų aptaria ir galimybę visą muziejų sutalpinti Rotušėje: tik tuomet muziejui reiktų atiduoti ne tik rūsius, bet visas Rotušės patalpas, jas reiktų rekonstruoti, o kolekcijai vietos vis tiek trūktų.
Muziejus, skirtas vilniečiams
Studijos autorių teigimu, Vilniaus miesto muziejus turi būti ne tik Vilniaus, bet ir vilniečių. Tai reikštų, kad jis paremtas ne tik istorija ir istorinėmis kolekcijomis, bet ir vilniečių aktualijomis. O kolekcijai eksponatai galėtų būti renkami ir iš pačių vilniečių – pavyzdžiui, senos Vilniaus nuotraukos iš jų asmeninių albumų.
„Svarbiausia auditorija – vilniečiai, ne turistai iš užsienio ar kitų Lietuvos miestų. Būtent vilniečiai“, – sako R.Antanavičiūtė.
Jai pritaria K.Kučiauskas, jis akcentuoja, kad, pavyzdžiui, Londono miesto muziejaus 70 proc. lankytojų yra vietiniai. Jei muziejus bus skirtas vilniečiams ir parodos bei ekspozicijos jame nuolat keisis, tai tie patys lankytojai nuolat grįš. „Sugrįžtantys lankytojai, muziejaus draugai, mums yra įdomiausi“, – teigia jis.
K.Kučiausko teigimu, būtent dėl to svarbu, kad naujajame muziejuje istorinė ekspozicija būtų svarbus, bet ne vienintelis muziejų apibrėžiantis aspektas.
„Daug pasaulyje veikiančių miesto muziejų anksčiau vadinosi miesto istorijos muziejais, bet vėliau atsisakė to žodžio, istoriją išbraukdami iš pavadinimų. Taip jie parodė, kad istorija – tik viena muziejaus sričių, bet dabartis yra aktualiau. Ir praeitis svarbiausia tuo kampu, kaip per ją galima aiškinti dabartį. Čia atsiskleidžia, kad muziejus – miestiečių, o ne miesto“, – sako K.Kučiauskas.
„Įdomu tai, kas dabar Vilniuje nėra pakankamai reprezentuojama. Pavyzdžiui, lenkiškas tarpukaris, arba žydiškasis Vilnius, kurio beveik nėra.
Įdomu tai, kas dabar Vilniuje nėra pakankamai reprezentuojama. Pavyzdžiui, lenkiškas tarpukaris, arba žydiškasis Vilnius, kurio beveik nėra.
Arba baltarusiškasis Vilnius. Vilniuje gana daug nepatogių istorinių temų. Nors daugelis žino, kad tarp Vilniaus gyventojų lietuvių XX a. pradžioje tebuvo keli procentai, tai nėra įsisąmonintas dalykas. Norime per istoriją pagilinti žmonių, dabar gyvenančių Vilniuje, supratimą apie jį“, – teigia R.Antanavičiūtė.
„Muziejus galėtų rodyti urbanistines transformacijas. Nes žmonės prisirišę prie turimo vaizdo. O kaip, pavyzdžiui, XIX a. atrodė kokios nors Lukiškės, ką XX a. pradžios gyventojai įsivaizdavo, kaip atrodys Vilnius? Kokie buvo utopiniai, taip ir nerealizuoti Vilniaus ateities projektai? Taip pat gyventojų tyrimai, antropologiniai tyrimai, pasakoti apie konfesines bendruomenes, etnines bendruomenes, migraciją, kada gauta teisė balsuoti. Arba, pavyzdžiui, Vilniaus maitinimo įstaigų istorija. Daug galimų temų“, – priduria M.Drėmaitė.
Galimybių studijoje pristatoma ir daugiau idėjų. Viena jų – integruoti jau Vilniuje veikiančius savivaldybei pavaldžius muziejus, tokius kaip A.Puškino muziejų ar V.M.Putino memorialinį butą-muziejų, į naujojo Vilniaus muziejaus struktūrą. Tai būtų padaryta per jų architektūrą.
„Memorialiniai muziejai įsikūrę įvairius Vilniaus istorijos laikotarpius atspindinčiose erdvėse ir butuose. Jie galėtų praplėsti savo veiklos diapazoną – ne tik pasakoti apie žymius poetus ar rašytojus, bet ir įsilieti į Vilniaus miesto istorijos pasakojimą per gyvenamąją erdvę. Per architektūrą, parodant, kad, pavyzdžiui, A.Puškino muziejus yra ne tik poeto giminių gyvenamoji vieta, bet ir tipiškas XIX a. dvarelis. Kad K.Žoromskio muziejus – postmodernizmas ir taip toliau. Muziejai įgautų papildomo vertingo turinio, parodydami miesto gyventojų kasdienybę“, – sako M.Drėmaitė.
Laikinosios parodos galėtų veikti po metų
Mokslininkų parengta galimybių studija jau buvo pristatyta Vilniaus savivaldybei, o liepą su ja galės susipažinti ir visuomenė.
Pasak studijos autorių, viskas, ko reikia dabar, – tai politinės valios, kad būtų imtasi pasirinktą muziejaus projektą įgyvendinti. Kol kas, jos teigimu, savivaldybė į šią idėją žvelgia palankiai. 2023 m. Vilnius švęs miesto 700-ąjį gimtadienį, ir tai būtų puiki proga Vilniaus muziejui atverti duris.
„Mūsų ir savivaldybės norai ir interesai sutampa ir mes tikimės, kad iš galimybių studijos gali išeiti realus projektas“, – sako R.Antanavičiūtė.
Mūsų ir savivaldybės norai ir interesai sutampa ir mes tikimės, kad iš galimybių studijos gali išeiti realus projektas.
Tačiau atskiros muziejaus-tyrimų centro dalys veikti galėtų pradėti ir anksčiau. M.Drėmaitės teigimu, jei bus uždegta žalia šviesa ir sukurta Muziejaus įkūrimo grupė, Vilniaus miestą tiriantys mokslininkai galėtų pradėti burtis jau tuoj pat, o pirmosios laikinosios po Vilniaus muziejaus-tyrimo centro skėčiu veikiančios parodos duris galėtų atverti 2019 m.
Pasak projekto autorių, didžiąją dalį – maždaug 75 proc. – finansavimo turėtų skirti savivaldybė. Apie 15 proc. finansavimo pritrauktų projektai, dar apie 10 proc. – bilietai, erdvių nuoma ir taip toliau. Bilietų kaina pagal projektą turėtų būti simbolinė, kad muziejus pritrauktų kuo daugiau žmonių.
M.Drėmaitės teigimu, muziejaus steigėja, siekiant išvengti politizavimo, turėtų būti ne tik Vilniaus savivaldybė. Idealiu atveju, pasak jos, steigėjai būtų trys – savivaldybė, kokia nors mokslo institucija ir kokia nors tarptautinė nevyriausybinė organizacija. Taip, pasak jos, būtų subalansuotas muziejaus valdymas ir nuomonės. Muziejų valdyti turėtų muziejaus taryba.
„Tikimės, kad muziejus neturės paisyti politinių vėjų ir interesų. Svarbiausia, kad jis būtų įdomus vilniečiams“, – sako M.Drėmaitė.
Mokslininkų teigimu, dabar svarbiausia – pradėti bent jau nuo laikinųjų ekspozicijų, kurių populiarumas parodytų, kad vilniečiams tokio muziejaus reikia.
„Tikimės parodyti, kad ekspozicijos gali būti įdomios, kad lankytojų yra, žmonės domisi. Tai įrodys, kad galima daryti ir didesnius dalykus“, – sako R.Antanavičiūtė.
