Muzikantas, rašytojas, dailininkas – epitetų Kijeve gyvenančiam ir kuriančiam Ivanui Semesiukui galima prilipdyti daugybę. Pats jis save vadina greičiau meno antropologu.
Ivanui svarbus žodis „provokacija“ – per visas įmanomas medijas jis bando pasiekti žmogų ir jam pasiūlyti apie aplink vykstančius dalykus mąstyti kitaip. Jis nepiešia pagal užsakymus, išlieka ištikimas sau – vaizduoja tai, apie ką pats nori kalbėti, tai yra apie mūsų ydas, kartais nepatogią realybę.
Išskirtinio projekto „Žlob-art“ darbais ir pasakojimu apie jį I.Semesiukas pasidalijo ir su URBAN˙/.
– Ivanai, papasakokite apie save. Esate ukrainietis, tiesa? Užsiimate begale veiklų – grojate grupėje ir piešiate, ir esate rašytojas, radijo laidų vedėjas.
– Ar esu ukrainietis, klausimas man pakankamai keistas. Manęs to niekad neklausė. Na taip, aš – ukrainietis. Galvojant etniškai, Ukrainoje dauguma žmonių ukrainiečiai, kokie 80 proc. turbūt. Kitas klausimas – aiškus identitetas. Pas mus dar vis pakankamai daug žmonių, turinčių „nulinį“ identitetą, žmonių, kurie nesupranta, kas jie yra. Tai yra pokolonialinis sindromas, kurio dabar kratomės.
Šiuo metu turiu du muzikinius projektus, kuriuose groju, kuriu muziką ir tekstus. Visgi pradėjau kaip dailininkas/menininkas, kartais piešiu ir dabar. Rašau knygas, šiuo metu esu išleidęs penkias, tarp jų ir du poezijos rinkinius. Tai mano pagrindinis ir vienintelis pinigų šaltinis.
Aš darau viską, kad nereikėtų eiti į darbą, kad galėčiau užsiimti tik tuo, kas patinka ir ką noriu veikti. Radijuje šiuo metu nedirbu, nors turėjau jame du projektus: pirmąjį Ukrainoje muzikinį podcastą apie airišką ir amerikietišką folką bei socialinę pokalbių programą. Gali būti, kad į radiją netrukus grįšiu.
– O kaip jūsų gyvenime atsirado piešimas? Jūsų tėvai irgi buvo menininkai – jie ir pastūmėjo?
– Piešti pradėjau iš tiesų anksti, bet iš esmės neturėjau pasirinkimo. Tėvai buvo menininkai ir namų atmosfera „padarė savo“.
– Nesate tik paprastų iliustracijų kūrėjas. Su savo projektu „Žlob-art“ pradėjote kone naują meno kryptį. Kas tai?
– Užsakymų nepriimu, tas pats galioja ir iliustracijoms. Piešiu tik tai, kas, mano manymu, yra reikšminga. Pavyzdžiui, projektas „Žlob-art“ buvo labiau socialinis nei meninis, bet, kita vertus, su stipria menine puse. Tokie socialiniai, gal net sakyčiau antropologiniai dalykai mane labiausiai domina. Aš labiau meno antropologas nei tiesiog menininkas.
– O apie ką kalba jūsų projektas?
– Šis projektas buvo apie šiuolaikinius paprastus ukrainiečius, tokius, kokie jie yra dabar. Labai kritiškas, bet tuo pačiu ir ironiškas projektas. Turbūt net kiek skandalingas, kadangi kalba apie mūsų ydas.
Jis gimė netyčia, dėl spontaniškų susitikimų ir pažinčių. Tačiau plačiąja prasme jis nebuvo netyčinis. Ukrainos kultūroje, kaip ir vaizduojamajame mene, šiuo metu yra stiprus pakilimas. Kultūros bendruomenė aštriai reaguoja į realybę ir bando ją fiksuoti, daryti jai įtaką. Būtent toks požiūris mane domina labiausiai.
– Jūsų darbai turbūt atpažįstami visoms posovietinėms šalims. Štai vienuose darbuose vaizduojate tipinius marozus – su cigaretėmis dantyse, treningais. Gal tokiame kieme ir užaugote? Kaip jus patį liečia šita tema?
– Iki karo mano paveikslus pirko kai kurie rusų kolekcininkai ir aš truputį bendradarbiaudavau su rusų menininkais. Todėl „Žlob-art“ buvo žinomas ir užsienyje, posovietinėse valstybėse.
Marozų tema savu laiku buvo aktuali ir nebūtina augti su jais kieme, kad suprastum šią gyvenimo pusę. Taip, tokie žmonės mane supo, bet ne visada. Marozų buvo per daug, kad jų išvengtum. Todėl nusprendžiau reflektuoti pažįstamą man temą, juolab kad tada tai buvo net tam tikra prasme madinga, jei taip galima sakyti.
– Kituose – policininkai kaip kiaulės, elektrinių pastatai, nykūs daugiabučių rajonai, statybos, matrioškos su „Dolce&Gabbana“ suknele, žmonių galvos, užmautos ant pagalių. Ką visu tuo norėjote pasakyti? Koks jūsų tikslas?
– Iš esmės tikslas buvo paprastas – suprasti reiškinį, jį užfiksuoti ir padaryti juokingą. Man atrodo, tai truputį suveikė ir man pavyko.
– Kurie darbai jums pačiam svarbiausi, reikšmingiausi?
– Kažkokių ypač svarbių darbų neturiu. Tačiau visi jie kalba apie tą patį – apie žmones, mūsų žmones. Kalba sąžiningai ir kartais net įžeidžiančiai.
– Kiek suprantu, savo darbais nevengiate ir pakritikuoti valdžios. Kokių jai turite pastabų?
– Valdžios kritika – ne mano žanras. Tam egzistuoja politinė satyra, ji labai išvystyta. Mane labiau domina kultūros trūkumas, kadangi tai visų problemų šaltinis, tarp jų – ir politinių. Bet ukrainiečiai visada ir visiems yra linkę kritikuoti valdžią, ir tai mūsų tautos saugiklis. Dėl šios priežasties Ukrainoje neįmanoma diktatūra.
– Kokie artimiausi jūsų tikslai, darbai, knygos?
– Artimiausi tikslai paprasti – nauji projektai, nauji muzikiniai albumai, tikėtina, baigsiu savo naują romaną – šiuo metu darbuojuosi prie jo. Aš labai daug dirbu – juk neturiu ir šeimos, ir artimųjų, todėl turiu galimybę daug padaryti.
