Liudijimas, patvirtinantis UNESCO nacionalinės komisijos sprendimą įtraukti tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus į dokumentinio paveldo objektų programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą, Lietuvos nacionaliniam muziejui bus įteiktas spalio 8 d. 15 val., minint Lietuvos Respublikos narystės UNESCO 30-ies metų sukaktį, Vilniaus universiteto Mažojoje auloje.
Pripažinti D.Grinkevičiūtės tekstus nacionalinės reikšmės dokumentu pasiūlė Lietuvos nacionalinis muziejus. Į „Pasaulio atminties“ registrą įtrauktas visas muziejuje saugomas D.Grinkevičiūtės rankraštinis palikimas, kurį sudaro keturi atsiminimų tekstai ir du trumpi literatūriniai kūriniai.
D.Grinkevičiūtės atsiminimai pasakoja istoriją apie ją pačią – keturiolikos metų kartu su broliu ir motina 1941 m. birželį ištremtus į Altajaus kraštą, o po metų – į Trofimovsko salą Jakutijoje, už poliarinio rato.
„Pirmuosius savo, jaunos merginos, atsiminimus apie tremtį prie Lenos žiočių Grinkevičiūtė užrašė Kaune, pabėgusi iš tremties, 1949–1950 m., slapstydamasi ir slaugydama sergančią motiną. Nujausdama artėjantį areštą rankraštį sudėjo į stiklainį ir užkasė tėvų namų sode. 1956 m. grįžusi į Lietuvą po antrosios tremties Grinkevičiūtė bandė tų lapelių ieškoti, tačiau nesėkmingai. Apie 1974 m. pradėjo rašyti iš naujo: iš pradžių rusų, vėliau lietuvių kalba. Stiklainis su jame paslėptais užrašais žemėje pragulėjo 40 metų ir atsitiktinai atrastas tik po autorės mirties – 1991-aisiais“, – pasakoja muziejaus istorikė Virginija Rudienė, parengusi medžiagą paraiškai pripažinti tremtinės atsiminimus nacionalinės reikšmės dokumentu.
Savo tekstuose D.Grinkevičiūtė lakoniškai, dokumentiškai ir įtaigiai, per asmeninių išgyvenimų prizmę papasakojo apie patirtus sovietinio režimo žiaurumus, kruopščiai slepiamus nuo visuomenės.
1979 m. atsiminimų fragmentai buvo paskelbti disidentinėje spaudoje rusų kalba, ir tai buvo pirmoji tokio pobūdžio jos kūrybos publikacija. D.Grinkevičiūtės atsiminimai davė pradžią tremtinių memuaristikai ir išgarsino ją kaip tautos kančių metraštininkę. Jie yra vertingas XX a. vidurio Lietuvos istorijos šaltinis, intelektualinio pasipriešinimo sovietinės sistemos vykdytai prievartai pavyzdys.
Dėl pasakojimo autentiškumo, dokumentiškumo ir tikroviškumo D.Grinkevičiūtės tekstai sulaukė didžiulio susidomėjimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jos atsiminimai išversti į anglų, italų, vokiečių, suomių, prancūzų, nyderlandų, lenkų, ispanų kalbas. Šalia kitų tremtinių istorijų D. Grinkevičiūtės atsiminimai tapo įkvėpimu ne vienam kūrėjui, tarp jų ir lietuvių kilmės JAV rašytojai Rūtai Šepetys, parašiusiai grožinės literatūros kūrinį „Tarp pilkų debesų“.
Pripažinimo sulaukę liudijimai – parodoje
Tremtinės D.Grinkevičiūtės rankraštis, nors publikuotas daugybę kartų ir įvairiomis kalbomis, tačiau iki šių metų niekada nebuvo viešai eksponuotas. Dabar dalį atsiminimų – 60 restauruotų lapų – galima išvysti Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį“.
Parodos rengėjai atkreipia dėmesį, jog paroda yra nepatogi ir trikdanti: tuščia ir prieblandoje skendinti parodos erdvė leidžia bent menkai įsivaizduoti tremties skurdumą. Norėdamas apžiūrėti teminius stendus, įmontuotus minkštose, vaikščiojimą savo klampumu apsunkinančiose grindyse lankytojas turės pasilenkti.
Parodoje eksponuojami daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą. Suprasti jų nebylią kalbą lankytojams padeda aktorės Birutės Mar skaitomi eksponuojamo D.Grinkevičiūtės teksto fragmentai.
