Tuomet 27-erių fotografas A.Kunčius buvo ką tik pradėjęs dirbti naujai įkurtame žurnale „Kultūros barai“, kuriame, kaip ir ankstesnėje „Literatūros ir meno“ redakcijoje, daugiausia fotografavo meno žmones bei kultūros įvykius.
„Iš to meto atmintyje giliai įstrigę susitikimais su legendinėmis kultūros asmenybėmis – poetu Vincu Mykolaičiu-Putinu, rašytoju Kaziu Boruta ir daugeliu kitų. Tai buvo inteligentai aukščiausia to žodžio prasme, kurių darbus mes, jaunieji, labai vertinome. Galimybė su jais susitikti, pabūti jų namų aplinkoje, paklausyti ką mąsto man buvo tikra likimo dovana“, – pasakojo šiandien fotografijos klasiku tituluojamas A.Kunčius.
Pasak fotomenininko, didžioji dalis to meto Vilniaus kultūros elito buvo atvykėliai iš kitur. Beje, kaip ir pats A.Kunčius: gimęs ir jaunystę praleidęs Pakruojyje bei Klovainiuose, pokariu su šeima persikėlė į Kauną, o po mokyklos baigimo atvyko studijuoti į Vilnių.
„Pokario Kaune, ypač klasės draugų namuose dar mačiau nemažai tarpukario laikotarpio reliktų, kurie nebyliai bylojo apie visiškai kitą laiką. Taip pat ir gatvėje galėjai pastebėti žmonių siluetus, iš kurių drabužių, laikysenos nesunkiai atpažindavai prieškario gyvenimo stilių, europietišką dvasią. Mieste dar galėjai įsigyti parduodamos gaivos, prancūziškų bandelių ar vokiško tipo dešrelių“, – prisiminė fotomenininkas kartu pabrėždamas, kad dar po kelių metų to nebeliko nė kvapo.
Tuo tarpu septintojo dešimtmečio viduryje gyvenimas Vilniaus gatvėse jau buvo visiškai kitoks. Ypač išsiskyrė žmonės – senieji vilniečiai, išgyvenę karo baisumus, tuteišiai, atvykę į sostinę iš aplinkinių kaimų, beje, kartais net ir arkliukų tempiamuose vežimuose ar rogėse.
Kaip prisimena fotografas, tuo metu jis neretai vidury dienos išeidavo į buvusią Gorkio gatvę (dabar Pilies g.), kuri buvo tapusi svarbia žmonių judėjimo arterija tarp stoties ir miesto centro.
Pasak A.Kunčiaus žmonių apranga, senamiesčio pastatų bei gatvių apleistis, kurioje, būta ir šiokios tokios romantikos, vis dėlto, bylojo apie itin slogią to meto atmosferą, ideologinius gniaužtus su paradais, raudonomis vėliavomis bei propagandinėmis kalbomis.
Žmonių apranga, senamiesčio pastatų bei gatvių apleistis, kurioje, būta ir šiokios tokios romantikos, vis dėlto, bylojo apie itin slogią to meto atmosferą, ideologinius gniaužtus.
Tuo metu fotoaparatas menininkui tapo svarbiu būdu pažinti ir patį miestą, jo praeitį bei užfiksuoti dabartį. Nemažai to meto nuotraukų buvo publikuota pirmame fotografo albume „Senojo Vilniaus vaizdai“, išleistame 1969 m.
„Bet šioje knygoje visiškai nėra žmonių gatvėse, nes jie neatitiko to meto pasakojimo apie „laimingą gyvenimą laimingiausioje pasaulio šalyje“. Bet aš juos fotografavau – sušalusius ir brendančius per purvynus, apsirengusius senomis milinėmis ir laukiančius eilėse, tamsias šmėkliškas figūras, kurių žvilgsniuose sunku atrasti vilties ir džiaugsmo kibirkštėlių“, – prisimena A.Kunčius.
Būtent tokioje niūrioje 1966 m. atmosferoje fotografas sukūrė 9 nuotraukų ciklą, kurį pavadino „Kalėdinė eglutė Gorkio gatvėje“.
Pasak A.Kunčiaus, anuomet negalėjo būti nė kalbos apie Kalėdų šventimą, todėl eglutės ar žaisliukai parduotuvėse atsirasdavo ne prieš Kalėdas, bet prieš pat Naujuosius metus. Lygiai taip pat ir parduotuvių vitrinose tuomet jau galima būdavo išvysti gražiai papuoštų oficialių eglučių.
Anuomet negalėjo būti nė kalbos apie Kalėdų šventimą, todėl eglutės ar žaisliukai parduotuvėse atsirasdavo ne prieš Kalėdas, bet prieš pat Naujuosius metus.
Tuo tarpu ši mažytė eglutė apiberta keliais blizgučiais buvo išstatyta dabartinės Pilies gatvės parduotuvės lange dar gerokai iki Kalėdų ir būtent tai sukėlė paties fotografo nuostabą bei pritraukė atsitiktinių gatvės praeivių dėmesį.
„Vieną dieną užėjau į šią parduotuvę ir mano dėmesį patraukė netikėtai išvystas vaizdas: kitoje vitrinos pusėje stovėjo berniukas ir įdėmiai žiūrėjo į šią eglutę. Išsitraukiau fotoaparatą ir užfiksavau tą akimirką. Tačiau fotoaparato taip ir nepaleidau iš rankų, o savo pirkinį pamiršau nes, mano nuostabai, pamačiau nepaprastą siužetą – gatve ėjo žmonės, o jų žvilgsniai vis krypo į eglutę. Kai kurie jų – ypač vaikai – stabtelėdavo ilgėliau ir žiūrėdavo į ją įdėmiais žvilgsniais tartum į savotišką stebuklą“, – prisiminė fotomenininkas.
Pasak jo, pilka šv.Jonų bažnyčios fasado siena tapo puikia scenografija veiksmui, kurio centre – prasilenkiančios tamsių žmonių figūros ir jų įdėmūs, šilti bei nuostabos kupini žvilgsniai nukreipti į be jokios komandos ir leidimo iš viršaus vitrinos lange atsiradusią eglutę.
„Būtent ši situacija bei žmonių reakcija šiai scenai suteikia netikėtumo elementą ir visa tai paverčia subtiliu laikmečio ženklu, o kartu ir egzistenciniu paradoksu“, – kalbėjo A.Kunčius, šią eglutę įvardindamas „uždrausta“ ir „drąsia“.
Stebėdamas šią sceną fotografas padarė daugybę kadrų, tačiau galiausiai atrinko 9 nuotraukas, kurias sudėliojo į vientisą dėlionę, savotišką muzikinę temą – sekvenciją – kurioje atsikartoja tie patys motyvai – eglutė, praeiviai ir jų žvilgsniai.
„Situacija ir aplinkybės visur tos pačios, tačiau kiek intrigos yra tuose žvilgsniuose ar sustingime prieš neįtikėtiną vaizdą...“, – pasakojo A.Kunčius pažymėdamas, kad tai buvo pirmoji jo sukurta serija, kurioje pasakojimas kuriamas ne viena, bet keliomis ar daugiau fotografijų.
Beje, paskutinėje serijos nuotraukoje užfiksuotas dailininkas, grafikas, Lietuvos heraldikos gaivintojas ir tikras patriotas Arūnas Tarabilda. 1956 m. per Vėlines Rasų kapinėse drauge su kitais jis dalyvavo Jono Basanavičiaus pagerbime, taip pat drąsiai kėlė mintį dėl Gedimino vardo grąžinimo tuomet Stalino vardu pavadintam prospektui. Už antisovietinę veiklą 1957 m. jis buvo pašalintas iš Dailės instituto, paimtas į sovietinę armiją, kur tarnavo sveikatai kenksmingomis sąlygomis radiacija užkrėstoje zonoje – tai pakenkė jo sveikatai ir privedė prie ankstyvos mirties sulaukus vos 35-erių.
Sukūręs šią fotografijų seriją, A.Kunčius keliems dešimtmečiams ją padėjo į stalčių, o į viešumą ištraukė tik nepriklausomybės laikotarpiu.
Sukūręs šią fotografijų seriją, A.Kunčius keliems dešimtmečiams ją padėjo į stalčių, o į viešumą ištraukė tik nepriklausomybės laikotarpiu. „Uždrausta eglutė“ taip pat publikuota ir fotografo albume „Fotografuota Vilniuje 1960-1970 metais“.
Prieš keletą metų eidamas Pilies gatve A.Kunčius užsuko į toje pačioje vietoje esančią naują parduotuvę. Jam buvo smalsu pažiūrėti, koks vaizdas pro tą patį langą į miestą atsiveria šiandien, praėjus daugiau nei penkiems dešimtmečiams.
„Žiūrėjau į vaizdą Pilies gatvėje – buvo labai įdomu ir aš nejučia pradėjau fotografuoti... Tuomet staiga pašoko pardavėja – „kas jums leido fotografuoti!!! Negalima!!! Neturite teisės – čia privati teritorija“. Bandžiau mandagiai jai paaiškinti, kad šią vitriną ir vaizdą už lango esu fotografavęs 1966 metais, todėl ir dabar noriu išsaugoti atminimą apie pasikeitusį miestą ir jo gyventojus. Tačiau nei mano argumentai, nei asmeniški sentimentai jai buvo visiškai neįdomūs. Galiausiai buvau išprašytas lauk...
Kai sovietmečiu Lietuva buvo nacionalizuota, pardavėjos savo iniciatyva turėjo drąsos vitrinoje išstatyti eglutę, kad ja galėtų pasidžiaugti visi.
Tuomet pagalvojau: štai koks paradoksas – kai sovietmečiu Lietuva buvo nacionalizuota, pardavėjos savo iniciatyva turėjo drąsos vitrinoje išstatyti eglutę, kad ja galėtų pasidžiaugti visi, kas tik tai mato. O dabar, kai Lietuva yra privatizuota, aš nebeturiu teisės ne tik fotografuoti privačioje teritorijoje, tačiau negalima ir fotografuoti vaikų, kurie tokiu būdu yra negailestingai ištrinami iš šio laiko, tartum jie neegzistuotų“, – kalbėjo A.Kunčius.
