Šių metų festivalio KAUNAS PHOTO programoje „Periferinės vizijos“ galima pamatyti šio kūrybinio proceso rezultatą – nuotraukų ciklą pristatęs menininkas pateko į KAUNAS PHOTO STAR finalininkų dešimtuką. Michalo Adamskio fotografijų serija „Vėl dažiausi plaukus“ šiuo metu yra rodoma Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, o iš Kauno paroda iškeliaus ten, kur buvo sukurta – nuo rugsėjo 19 d. bus eksponuojama Užpaliuose.
– Ką įdomaus patyrėte „ReziPro“ kūrybinės rezidencijos metu Užpaliuose?
– Nepaisant to, kad užaugau fermoje, tai visai nebuvo kaimas. Mano gimtasis miestas įsikūręs visai šalia Poznanės, o tai keičia kiekvieną galimybę ir patirtį. Užpaliuose aš pirmą kartą gyvenau tokioje mažoje bendruomenėje, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Džiaugiausi, jog turiu galimybę matyti tokius santykius iš arčiau bent tris savaites. „ReziPro“ metu sutikau daug malonių ir įdomių žmonių, pavyzdžiui, pagyvenusių žmonių grupė, dainuojanti kartu ansamblyje, vadinamame „Svaja“, arba pora, gyvenanti mažame name – abu malonūs, svetingi ir didžiuojasi tiek tuo, iš kur yra kilę, tiek savo šeima. Labai įdomios buvo mano rezidencijos pirmoji ir paskutinė dienos: pirmąją dieną fotografavau mokslo metų pradžią, paskutinę – dalyvavau lygiadienio šventėje. Taip pat labai maloniai prisimenu darbą su vidurinės mokyklos moksleiviais, kurių paprašiau meninių paveikslų su savo nuotraukomis, atskleidžiančių jų jausmus savo aplinkai.
– Kuo mažas Lietuvos miestelis yra panašus ir kuo skiriasi nuo miestelio Lenkijoje?
– Dauguma mano nuotraukų iš Lenkijos kaimo yra padarytos vakarinėje mano šalies dalyje. Sunku palyginti, nes ši dalis net Lenkijoje atrodo turtingesnė. Bet manau, kad tai tik pirmas įspūdis. Gyvenimas mažame miestelyje visur atrodo panašiai, susiduriama su tomis pačiomis problemomis: nėra darbo, viešojo transporto, nuobodu. Tačiau ramybė ir artumas gamtai turi didelį gyvenimo mažame miestelyje pranašumą. Skirtumas tas, kad Lietuvoje oras ir aplinka yra švaresni.
– Buvote pakviestas kurti provincijoje dėl savo ankstesnio darbo viename mažame Lenkijos miestelyje. Ar Užpalių gyvenimo būdas pasirodė patogus jūsų fotografijos stiliui, ar jums reikėjo save, kaip fotografą, perkonstruoti?
– Tai buvo pirmas kartas, kai turėjau laiko tik fotografijai. Galėjau susitelkti ties savo darbu ir galvoti apie tai, ką norėčiau pamatyti, su kuo turėčiau susitikti. Nepaisant to, manau, kad trys savaitės buvo per trumpos susitikti su visais ir suartėti su bendruomene. Esu intravertas ir man nėra lengva prisileisti naujus žmones. Man reikia laiko. Mėgstu stebėti, man patinka renginiai, kuriuose galiu susitikti su žmonėmis. Manau, kad laikas, kai turėjau grįžti namo, buvo laikas, kai žmonės Użpaliuose pradėjo mane pažinti ir manimi pasitikėti. Tai buvo sunkiausia. Taip pat man patinka jausti vietos, kurioje dirbu, nuotaiką. Vietos ramybė paskatino mane atsisakyti blykstės, kurią man patinka naudoti. Aš naudojau natūralesnę vėlyvą vasaros šviesą.
– Kas jus labiausiai nustebino Užpaliuose ir apskritai Lietuvoje?
– Man tai buvo pirmas kartas, kai lankiausi Lietuvoje, ir pirmiausia mane nustebino tai, kad visa jūsų šalis yra žalia. Visur yra pievų. Nemėgstu žalios spalvos nuotraukose, tačiau šį kartą, vasaros pabaigos šviesoje, ji buvo tobula. Kitas nustebinęs dalykas buvo tas, kad lietuviai aplink namus neturi tvorų. Man tai labai patinka, nes rodo žmonių pasitikėjimą ir atvirumą. Skirtingai nei Lenkijoje, kur visi pradeda statyti namus, pirmiausia pastatydami tvorą.
– Ko labiausiai pasigedote Poznanėje, grįžęs iš Užpalių?
– Pasiilgau Užpaliuose valgytų pomidorų skonio. Dar niekada nevalgiau tokių skanių pomidorų. Pasiilgau sūrių ir medaus. Iš užpaliečių gavau daug dovanų, kurios man priminė gerą laiką, kurį praleidau tarp jų.
– Kaip Užpaliai įsiliejo į jūsų, kaip fotografo, raidą ir koks buvo kitas jūsų projektas, kurį pradėjote daryti grįžęs į Lenkiją?
– Kaip fotografas sužinojau, kaip per tokį trumpą laiką dirbti su nesudėtingų nuotraukų serija, kuri yra dokumentuota mažoje bendruomenėje. Grįžęs namo baigiau savo ciklą apie Vengriją ir žmones, įsipainiojusius į politinius valdžios įgijimo procesus. Šį projektą vainikavo išleista fotoknygą „Dviuodegis šuo“ (angl. „Two tailed dog“).
Ką tik pradėjau kitą nuotraukų seriją, kuri iliustruoja labai susiskaldžiusį ir nesutarimų ardomą gyvenimą Lenkijoje.
Michalo Adamskio fotografijų serija „Vėl dažiausi plaukus“ iki rugsėjo 18 d. rodoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Rotušės a. 13, Kaunas). Rugsėjo 19 d. parodą bus galima pamatyti Užpalių miestelio Rudens lygiadienio šventėje. Vėliau paroda veiks Užpalių bibliotekos galerijoje. Nuolat atnaujinamą 17-ojo fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO programą „Periferinės vizijos“ rasite čia.
