Tekstai
Tiesa, iš dalies tai verčia padaryti pats parodos dizainas, nes prie fotografijų nepateikta jokių aprašų. Lankytojas turi arba puikiai išmanyti jose vaizduojamą laiką, žinoti, kokie asmenys užfiksuoti, arba visiškai nekreipti dėmesio į istoriją ir domėtis estetine fotografijų puse. Vis tik kai parodos tema – grynai istorinė, nesinori koncentruotis tik į grožėjimąsi menu. Tačiau be reikalo stvarsčiausi gido pagalbos – tik dar kartą sau pasitvirtinau, kad talentingo fotografo kūriniai leidžia pajausti ir netgi suprasti sustabdytą praeitį geriau ir gryniau, nei pateikti kuratoriaus (?) tekstai.
Juose rašė lyg keli žmonės. Kai kur – menotyrininko žvilgsnis, siūlantis meninę interpretaciją, atkreipiantis dėmesį į lengvai prasprūstančias svarbias smulkmenas, suteikiančias nuotraukoms išskirtinumą. Tai savotiška meninio pastabumo mokykla, tačiau tokių aprašymų mažuma.
Vyrauja vertybiškai, jei ne ideologiškai, įkrauti aprašymai, neretai tiesiog prievarta kišantys lankytojui vienintelę teisingą fotografijų ir parodos interpretaciją.
Kai kur tiesiog išvardijama, kas užfiksuota fotografijoje. Tokie aprašymai nesuteikia jokios pridėtinės vertės – rezultatas tas pats, kaip ir neaprašyta nuotrauka. O vyrauja vertybiškai, jei ne ideologiškai, įkrauti aprašymai, neretai tiesiog prievarta kišantys lankytojui vienintelę teisingą fotografijų ir parodos interpretaciją. Suprantama, kad kuratorius gal reikšti savo nuomonę, tai daro vien jau nuotraukas atrinkdamas. Bet kodėl reikia dar ir „ideologiškai teisingų“ tekstų, vis pamininčių represijas ir okupaciją, nuolat išlendančių pasišaipymų iš nomenklatūrininkų?
Pačiose Sutkaus nuotraukose esama pašaipos, tiesa, nepiktos, tai greičiau draugiški šaržai. O dabartinio ryškiai politizuoto žvilgsnio akcentavimas parodos tekstuose primena sovietmetį, kai buvo būtina pasmerkti „buržuazinį nacionalizmą“ kalbant apie tarpukarį ir „kapitalistinį imperializmą“ – apie Vakarus. Baigėsi anų laikų ideologinės maldelės tuo, kad į jas žmonės tiesiog nebekreipė jokio dėmesio, kaip ir tie, kurie tas maldeles kalbėdavo. Niekuo nepridengtas nuomonės primetimas erzina ir sukelia automatinę atmetimo reakciją.
Pasirinktas saugus, perkūnsargiais nužymėtas kelias skatina klausimą, ar sovietmečio menas ir jo pateikimas turėtų būti vien tik (baimių) aptarnavimas vengiant aštresnių kampų?
Spėju, kad tokie tekstai – iš savisaugos: parodos tema atrodo pavojinga, svarbu, kad jos rengėjų neapkaltintų nomenklatūros (o ir viso sovietmečio) garbinimu, pateisinimu ar nostalgija. Nepakankamas sovietmečio pasmerkimas gali sukelti pasipiktinimą, juk dalies gyventojų jautrumas stipriai padidėjęs, kai visai netoli vyksta karas, o Lietuva jaučia grėsmę. Tekstai yra tarsi sovietmečio ideologiniai perkūnsargiai, leidę kalbėti „ideologiškai pavojingomis“ temomis.
Todėl lankytojams vis tik patarčiau pirmiau peržiūrėti parodą, susidaryti nuomonę, o jau po to norintiems gilintis skaityti tekstus. Kaip kad sovietmečiu spaudą žmonės pradėdavo skaityti nuo paskutinių puslapių, kuriuose buvo mažiau apie primilžio rekordus mušančias melžėjas, socialistinį lenktyniavimą, eilinius plano viršijimus, o daugiau apie tai, kas iš tiesų rūpėjo.
Pasirinktas saugus, perkūnsargiais nužymėtas kelias skatina klausimą, ar sovietmečio menas ir jo pateikimas turėtų būti vien tik (baimių) aptarnavimas vengiant aštresnių kampų? Šiuolaikinis menas iškelia konceptualumą, o tai reiškia – nepatogių klausimų kėlimą ir visuomenės erzinimą, tačiau parodose apie sovietmetį šiuo keliu einama retai.
Man pačiam yra tekę kuruoti tokias parodas ir žinau, kad baimė pateikti atvirą interpretacijoms, keliančią klausimus ir nesiūlančią vieno aiškaus atsakymo parodą yra labai sunkiai nugalima. Nes atsiras pasipiktinusių ir įžeistų, kils skandalas, apkaltins simpatijomis sovietmečiui... Geriau jau pasakoti neklausiant ir nesvarstant. Todėl suprantu parodą rengusią komandą, tačiau vis tik parodoje tikėjausi mažiau dabarties politikos.
Kodėl reikėjo rašyti, kad Georgijaus juostelė „ir šiandien atpažįstama“ kaip paramos Putinui ir karui Ukrainoje ženklas? Sovietmečiu ji akivaizdžiai tokios konotacijos turėti negalėjo.
Na kodėl reikėjo rašyti, kad Georgijaus juostelė „ir šiandien atpažįstama“ kaip paramos Putinui ir karui Ukrainoje ženklas? Sovietmečiu ji akivaizdžiai tokios konotacijos turėti negalėjo, buvo vienas iš „Didžiojo Tėvynės“ (taip vadintas II pasaulinis) karo, kuriame dalyvavo ir tuo didžiavosi labai daug ukrainiečių, simbolių. Tokie bandymai gana primityviai aktualizuoti tiesiog mažina parodos vertę.
Taip pat parodoje akį rėžė ne iki galo sutvarkyti dalykai, kaip eksponatų numeracija ne iš eilės, trukdžiusi aprašymų gide paiešką. Gal tai padaryta specialiai, bet man nepavyko suprasti numerių šokinėjimo logikos.
Ir jau visai nerimtą tekstų rengėjų požiūrį rodo prasminės klaidos juose. Ryškiausia jų, kai prie 35 nuotraukos rašoma, jog tanko ginklo vamzdis nukreiptas į stulpą, ant kurio įvairiomis kalbomis užrašytas žodis „taika“, todėl ir nuotrauka pavadinta Tankas, keliantis grėsmę taikai. Tačiau iš tiesų nereikia labai įtempti akių, jog matytum, kad ant stulpo lietuviškai surašyti įvairūs sovietinės ideologinės naujakalbės žodžiai (taika, darbas, laisvė ir kt.). Suprantama, kad lietuviškai nemokantis parodos kuratorius negalėjo to pamatyti, tačiau kur buvo kiti komandos nariai?
Vaizdai
O ką kalba pačios nuotraukos? Akivaizdu, kas Sutkus stengėsi „pagauti“ valdžios vyrus, kai jie buvo mažiau formalūs, ne tokie, kaip laikraščių fotografijose ar kino kronikos kadruose. Eiliniai žmonės tokių nomenklatūrininkų beveik nematydavo ir tiems, kurie dar prisimena sovietmetį, tas skirtumas turėtų būti gana ryškus. Juk nomenklatūra buvo suvaržyta gana griežtų nerašytų taisyklių, kaip jie turi atrodyti (jokiu būdu neišsiskirti) ir elgtis (skyrybos grėsdavo karjeros pabaiga).
Sutkus stengėsi „pagauti“ valdžios vyrus, kai jie buvo mažiau formalūs, ne tokie, kaip laikraščių fotografijose ar kino kronikos kadruose.
Tačiau privilegijos tuo pat metu suteikė galios ir nebaudžiamumo jausmą. Įtampa tarp atrodyti (santūriai) ir būti (galingam) neretai išryškėja užfiksuotuose vaizduose. Beje, moterims, kurių tarp nomenklatūrininkų buvo nedaug (dauguma užfiksuotų – žmonos) leidžiama daugiau: kailiais pasipuošusios ponios jau aiškiai bando būti (tiesa, nelabai įtikinančiai) panašiomis į aristokrates atspindėdamos vėlyvojo sovietmečio realybę, kai nomenklatūra vis labiau virto uždaru valdančiuoju luomu.
Nomenklatūrininkų vyrų priklausomybę privilegijuotiesiems demonstravo vienas svarbiausių neformalių nomenklatūros ritualų – medžioklė. Dalyvavimas prestižiniuose medžiotojų būreliuose buvo nepaprastai svarbi nomenklatūrinio gyvenimo dalis, reikšminga ir karjerai – juk ten buvo galima užmegzti ir palaikyti neformalius ryšius. Įdomu, kad Sutkus medžioklę užfiksavo kaip koks eilinis fotografas mėgėjas: nuotraukos kaip iš asmeninio albumo, nėra meniškesnių kadrų. Atrodo, kad jis tiesiog atliko pareigą ir net nebandė pagauti įdomesnių momentų.
Tekstuose rašoma, kad Sutkui medžioklė buvo neįdomi. Tačiau jam, kaip nomenklatūros nariui, medžioklė turėjo būti svarbus ritualas.
Tekstuose rašoma, kad Sutkui medžioklė buvo neįdomi. Tačiau jam, kaip nomenklatūros nariui, medžioklė turėjo būti svarbus ritualas. Atsiminimuose minimas ir prievartinis dalyvavimas medžioklėje, ir kad ne visiems ji patiko. Taigi, nepavykusios medžioklės fotografijos iškelia gana svarbią nomenklatūros gyvenimo apribojimų, suvaržymų ir neformalių taisyklių temą, apie kurią tekstuose nerašoma. Tai, žinoma, nepaverčia jų kankiniais, tačiau leidžia labai įsigilinti į nomenklatūros paveikslą.
Nomenklatūrininkų būtį ir buitį parodoje stengiamasi parodyti per įvairias temas: oficialias šventes, neformalius balius, ištisas telefonų baterijas ant stalo. Kuriamą vaizdą papildo ir keletas eksponatų, kaip ragai iš įvairių kolekcijų, taip pat ir atkurti kvapai (kai kuriuos prisiminiau, nors ir nesu susijęs su nomenklatūra).
Nomenklatūrininkų būtį ir buitį parodoje stengiamasi parodyti per įvairias temas: oficialias šventes, neformalius balius, ištisas telefonų baterijas ant stalo.
Vis tik man, turbūt kaip ir daugeliui parodos lankytojų, labai patiko nomenklatūros tipologija per bučinius. Ne todėl, kad jie juokingi dabar – praeityje būta be galo daug dabar juokingai atrodančių dalykų, o todėl, kad eiliniai žmonės bent jau Lietuvoje iš to šaipėsi ir sovietmečiu. Tai toks viešas valdančiųjų ritualas, vienas iš nedaugelio, kurį žmonės matydavo televizijoje ir fotografijose, eiliniams žmonėms Lietuvoje nebūdingas ir todėl keistas bei juokingas.
Bučinių tipologija savo absurdiškumu tik patvirtina, kad į nomenklatūrininkus žiūrėta kaip į ateivius (galima prisiminti citatą iš sovietinio filmo Kin-dza-dza: „vyriausybė kitoje planetoje gyvena“). Tiesa, neaišku, kodėl tarp nomenklatūrininkų atsidūrė Algimantas Raudonikis: tai vienintelis bučinys su moterimi, kompozitorius nors ir žinomas, vis tik nepriklausė nomenklatūrai, nebuvo kokios nors organizacijos vadovas, o ir bučinys turbūt su žurnaliste, ne nomenklatūrininke, tiesiog iškrenta iš tipologijos, kur bučiuojasi to paties luomo žmonės, taip demonstruojantys savo bendrystę ir priklausomybę uždarai grupei. Tai visai kito tipo santykis, nei žurnalistės ir/ar gerbėjos – su visuotiniai žinomu populiarių dainų autoriumi. Ši nuotrauka apmaudžiai griauna gerai sugalvotą, konceptualią fotografijų grupę.
Parodoje yra nemažai įdomių ir labai gerų fotografijų. Tačiau vaikštant po sales vis stiprėjo įspūdis, kad fotografui nomenklatūra nebuvo labai įdomi.
Parodoje yra nemažai įdomių ir labai gerų fotografijų. Tačiau vaikštant po sales vis stiprėjo įspūdis, kad fotografui nomenklatūra nebuvo labai įdomi. Pirmos keturios dešimtys fotografijų joje – ne apie nomenklatūrą, o tiesiog sovietmečio Lietuvos vaizdai. Tai tarsi kontekstas, „normalios“, „paprastos“, „eilinės“ Lietuvos gyvenimas, kurį galima lyginti su nomenklatūriniu, parodoje įvardintu saldžiu. Ir tas paprastas gyvenimas Sutkui įdomesnis, svarbesnis.
Nomenklatūros kasdienybė, darbas ir šventės fotografijose nė iš tolo neprimena Federico Fellinio La dolce vita pavaizduoto bohemos gyvenimo. Tai greičiau jo antipodas, kur „atrodyti“ jau galutinai susiliejusi su „būti“, todėl nomenklatūrininkus tiesiog kausto kažkoks dirbtinumas, varžantis elgesį ir net judesius. Tai ne itin tinkama medžiaga fotografui, kasdienybėje ieškojusiam būties blyksnių.
Valdemaras Klumbys, Lietuvos istorijos instituto darbuotojas
