Apžiūrėjus ne vieną pastatą – nuo garvežių fabriko iki buvusio baseino – buvo nuspręsta, jog minėtus kriterijus geriausiai atitiks 1942 m. Berlyne pastatytas bunkeris, saugojęs civilius Antrojo pasaulinio karo metu. Vėliau ši erdvė matavosi ne vieną rūbą: buvo tekstilės fabrikas, iš Kubos importuojamų vaisių sandėlis (berlyniečiai net praminė šį pastatą „bananų bunkeriu“), legendinis techno klubas ir vieta, kur vyko erotikos mugė „Sexperimenta“.
Galiausiai, 2003-iaisiais pastatas buvo parduotas Ch.Borosui. Jau po ketverių metų renovuotas, tačiau autentiką išlaikęs bunkeris (tradicinė galerijų „balto kubo“ erdvė čia randama toli gražu ne kiekvienoje patalpoje – dalyje jų vis dar karaliauja pilkas betonas) buvo atvertas publikai. Šiandien čia, už kelių metrų pločio sienų, 3000 kv. m. erdvėje yra saugoma daugiau nei 700 Borosų įsigytų kūrinių.
Ekspozicija keičiama kur kas rečiau nei įprasta – kartą per ketverius metus. Kolekcininkai teigia, jog panašios strategijos negalėtų rinktis, jei būtų įkūrę galeriją ar muziejų, tačiau privačios kolekcijos etiketė leidžia suteikti galimybę pristatyti kūrinius kuo platesniam ratui žmonių, o tam, žinoma, reikia laiko.
Kuratoriaus čia taip pat nėra. Patys kolekcininkai išrenka kūrinius, kuriuos publikai pristatys ateinančius ketverius metus, naujesnius pirkinius eksponuodami drauge su seniau įsigytais darbais.
Ekspoziciją dėl saugumo sumetimų galima išvysti tik keliaujant su gidu, tačiau tokia lankymo tvarka pasiteisina – kolekcija neatrodo tik „trofėjų siena“, mat gidai lankytojams pristato kiekvieną kūrinį ir jo kontekstą, brėždami plačią, tačiau viena tema ar koncepcija neapibrėžtą kolekcijos panoramą, kurioje greta tokių pripažintų menininkų kaip Ai Weiwei ar Olafuras Eliassonas pristatomi ir kylantys talentai. Pavyzdžiui, Katja Novitskova, šiuo metu atstovaujanti Estiją Venecijos meno bienalėje – jos instaliacija „Patters of Activation“, pinantis dvimatiškumo ir trimatiškumo sampratas, tapo vienu pagrindinių dabartinę ekspoziciją viešojoje erdvėje pristatančių darbų.
Šiandienėje ekspozicijoje išsiskiria Yngves Holen darbai, kuriuose industriniai objektai įgauna antropomorfines formas – štai dvi automobilių lempos atrodo kaip piktos, įkypos žmogaus akys, bei Berlyne ir Pekine dirbančio He Xiangyu kūryba, subtiliai žaidžianti žiūrovo lūkesčiais: žvelgdami į ant grindų išdėliotas kiaušinių pakuotes, esame įsitikinę, kad jos tokios pat lengvos, kaip ir prekybos centre, tačiau H.Xiangyu, savo darbuose dažnai žaidžiantis medžiaga ir materija, jas sukūrė iš bronzos.
Borosų kolekcija turtinga ir tapybos darbais – šiuo metu eksponuojama popkultūros dirgiklius eksploatuojanti Michelio Majeruso kūryba, tapybą ir kitas minimalistines formas jungiantys Sergejaus Jenseno darbai, griežtų formų Avery Singer paveikslai, kaleidoskopiška Friedricho Kunatho kūryba ir kt.
Atskiro paminėjimo verta antropologiška brazilo Paolo Nazaretho kūryba, išlipanti iš galerijos ir institucinio meno rėmų, tačiau kartu sąmoningai referuojanti į autorių bei kūrybinį procesą – Nazaretho kelionės po visą pasaulį, dažnai vykstančios skurdžiausiomis sąlygomis, per skirtingus galerijoje eksponuojamus atributus, pvz. kelionėje dėvėtą rūbą ar naudotą peilį, įgauna suvenyrišką ar net šamanišką prasmę. Kartu menininkas, savo kūryboje neretai atsigręžiantis į savo šalies bei kitų regionų realybę, didelę dalį už savo darbus gaunamų pajamų atiduoda skurstančiaisiais besirūpinančiomis nevyriausinėms organizacijoms.
Akivaizdu, jog ekspozicijoje pristatomi kūriniai neturi bendro vardiklio, jo dirbtinai nebando kurti ir lankytojus po bunkerį vedžiojantys gidai. Priešingai, Borosų kolekcija, eklektiška gerąja šio žodžio prasme, siūlo pradėti individualią pažintį su kiekvienu autoriumi, atrandant tuos, kurių kūrybos kalba yra arčiausiai suvokėjo pajautos – juk taip ir prasideda meilė menui, kartais išauganti ir į prestižines meno kolekcijas.
