Pastarąjį dešimtmetį sostinėje išryškėjo vakaresnei Europai jau keletą dešimtmečių būdinga muziejaus kaip patirties namų koncepcija, kuri suponuoja ne tik (bet ir) edukacinę muziejaus prievolę visuomenei, bet ir tam tikrą globėjišką misiją – burti (arba net kurti) bendruomenes, kai muziejus išeina iš įprastų muziejinio pastato ir ekspozicijų ribų bei organizuoja paskaitas, kūrybines dirbtuves, ekskursijas ir t. t. įvairiausiomis muziejaus veiklą paliečiančiomis temomis.
Galima būtų ginčytis, kad pastarasis aspektas visados buvo didesnė ar mažesnė muziejinės veiklos dalis, kad tai savotiškas sugrįžimas prie muziejininkystės ištakų, tačiau kol neužsisvajojome apie senus gerus (ir mūsų negyventus) laikus, čia derėtų atkreipti dėmesį į naująjį muziejaus kaip patirties namų virtualumą – intensyvi komunikacija su muziejaus bendruomene socialiniuose tinkluose, virtualių paskaitų ar diskusijų formatas, muziejaus eksponatų viešinimas socialinių medijų pagalba sukuria specifinę muziejinę bendruomenę ir reikalauja iš XXI a. muziejaus naujų idėjų bei visiškai kitokios savireprezentacijos. Arba tiesiog nuolatinio dinamiškumo ir atsinaujinimo, kurių stoka būdinga didelei daliai ligtolinių Lietuvos miestų muziejų. Beje, tie ligtoliniai muziejai niekur neišnyko – tiek minėtoje Vakarų Europoje, tiek mūsuose jie vis dar yra dominuojantys, tačiau apie VMM iš karto pradedame kalbėti kaip apie patirties namus su virtualia prieiga.
Reikėtų neatmesti ir prielaidos, kad didelį dėmesį šiam virtualumui sąlygojo ir muziejaus atsidarymo aplinkybės, kai pirmąją parodą dėl pandemijos sąlygotų apribojimų galėjo lankyti tik iš anksto užsiregistravę lankytojai nedidelėse grupėse. Taip virtualumas muziejaus veiklos pradžioje buvo viena pagrindinių jo santykio su lankytoju palaikymo ir skatinimo platformų, ir net pasikeitus pandeminei situacijai liko itin reikšminga VMM dalimi.
Šio muziejaus ir kartu Vilniaus istorijos patirtys prasideda nuo profesionalios parodų rengėjų komandos ir entuziastingų savanorių. Vieni it už teatro širmos pasislėpę režisieriai sukuria parodos scenarijų, kiti – juo pasidalina su lankytojais. Kadangi muziejaus parodų temos, švelniai tariant, nišinės – skirtos lankytojui, kuris jau turi bendrą Vilniaus ar/ir Lietuvos ir/ar Lenkijos istorijos supratimą, o to tikėtis iš visų užklydusių būtų pernelyg naivu, savanoriai, gebantys sklandžiai susieti parodos istorijas su bendresniu kontekstu, yra itin svarbi apsilankymo muziejuje dalis. Žinoma, ir be kontekstinio žinojimo galime mėgautis parodomis ir prisirinkti įvairių Vilniaus miesto istorijos „razinkų“. Taip muziejus tampa patrauklia erdve ir istorijos netikėtumų ar įdomybių (nors kas yra istorijos neįdomybės būtų sunku pasakyti – istorikui tai tikras oksimoronas) ieškotojams, kolekcionuojantiems įdomius faktus, kuriais galima užpildyti intravertiškų pokalbių pauzes.
Nors iš muziejaus ekspozicijų eksponatų aiškiai matyti, kad toks jaunas muziejus kaip VMM neveikia atskirai nuo kitų miesto muziejų ir skolinasi jų turimus artefaktus, tačiau VMM kūrėjai nuolat akcentuoja ir savos muziejinės Vilniaus miesto artefaktų kolekcijos kaupimą bei kiekvienai iš rengiamų parodų atlieka atskirą tyrimą. Visi šie pasakojimai per muziejų naujai pasiekia visuomenę – tai ne jau seniai įgyvendintų istorikų tyrimų pristatymai ar perpasakojimai, primenantys istorines sintezes. Ir būtent ši dalis atsispindi ekspozicijose bei išskirtiniuose jų pristatymuose su pačiais kūrėjais kaip gidais – kai tyrėjas pats dalijasi atradimo džiaugsmu ir istorinio tyrimo „užkulisių“ detalėmis su parodos lankytoju.
Taip VMM lankytojas patiria du skirtingus pasakojimus – pasakojimą apie vieną ar kitą Vilniaus istorijos siužetą ir pasakojimą apie istorinį tyrimą, darantį pirmąjį pasakojimą dar paveikesnį ir galintį suteikti idėjų, kaip pačiam atlikti mikroistorijos tyrimus savo artimoje aplinkoje. Intriguoja ir muziejaus komandos tyrimų ateities vizijos, apjungiančios tiek istoriją, tiek dabarties gyvenimą – nuo Viršuliškių prasidėjo periferinių Vilniaus rajonų antropologinis lauko tyrimas, kuris taip pat turėtų virsti paroda. Toks naujosios Vilniaus istorijos įtraukimas gali priartinti muziejų prie jo kaip reikšmingos Vilniaus atminties vietos savirealizacijos ir suteikti galimybę vilniečiams permąstyti savo santykį su skirtingomis miesto erdvėmis už Senamiesčio ribų. Tad, atrodo, VMM tikrai yra ką veikti, o jo lankytojams – ko laukti.
Muziejaus maža erdvė gali būti suvokiama tiek kaip trūkumas (kaip neretai nutinka kritikos atveju, kai gigantomanijos šešėlyje piktinamasi, kad toks (!) miestas kaip Vilnius juk nusipelno didelio muziejaus), tiek kaip privalumas ir paskatinimas vis atrasti naujus pasakojimus apie miestą ir nuolat juos komunikuoti su lankytojais bei skaitytojais ar klausytojais už ekrano. Dėl šio nuolatinio turinio kitimo šiandien daug logiškiau šį muziejų apibūdinti nusakant, koks jis nėra ar kam jis nėra skirtas, nei tik pasakant, koks kintantis jis yra.
Tai muziejus, mažiau skirtas turistui nei sąmoningam keliautojui; muziejus daugiau skirtas vilniečiui nei miesto svečiui; muziejus, kuris labiau kviečia ne pasivaikščioti po jo erdves, o ateiti į kiekvieną parodą tikslingai – it į kino filmą.
Tai muziejus, mažiau skirtas turistui nei sąmoningam keliautojui; muziejus daugiau skirtas vilniečiui nei miesto svečiui; muziejus, kuris labiau kviečia ne pasivaikščioti po jo erdves, o ateiti į kiekvieną parodą tikslingai – it į kino filmą. Kadangi VMM šiuo metu nėra stabilios ekspozicijos, paroda keičia parodą, tai stabdo bet kokią kritiką, pasireiškiančią pageidavimų koncerto forma – sudėtinga sakyti, kad trūksta vieno ar kito Vilniaus istorijos aspekto, kai jis bet kada išlieka potencialiu būsimose parodose. Tai toks ir savotiškas apsisaugojimas nuo kritikų, ieškančių, ko nėra, ir kartu filosofinis „čia ir dabar“ konceptas – kvietimas kas kartą aplankyti naują ekspoziciją kaip į vienalaikę patirtį, o ne muziejaus-viešojo vadovėlio kūrimas. Vėlgi, tai patirčių, o ne žinių namai.
Žinoma, vos atsidarius muziejui buvo imta akcentuoti jo vietos laikinumą – po kelerių metų muziejus turėtų persikelti į didesnes (ir suprask – sostinės muziejui labiau pritinkančias) patalpas. Sklinda viltingos kalbos, kad tai bus Kirdiejų rūmų patalpos. Įdomu, kaip tada keisis šio muziejaus projekto koncepcija, bet kol kas muziejaus kūrėjai puikiai išnaudoja mažos erdvės magiją.
Virtualumą taip pat galima pasitelkti kaip vieną iš atsvaros taškų kol kas nedidelei muziejinei erdvei – parodos virtualių pasivaikščiojimų forma išplečia mažąjį VMM. Jau egzistuoja pasivaikščiojimai tiek pirmosios, tiek antrosios parodų temomis (matyt bus ir trečiosios, ir ketvirtosios...), o juos papildo ir kiti originalūs muziejaus tyrimų medžiaga paremti pasivaikščiojimai, pavyzdžiui, po Vilnių į miestą genamų galvijų maršrutu. Muziejus atsisako senosios vienareikšmės galios pozicijos, kai tik lankytojas turi pasirinkti (ne)ateiti į muziejų. Dabar pats muziejus eina pas lankytoją – tiesiai į namus, ant sofos, į biurą per pietų pertrauką ar į traukinio Vilnius-Kaunas kupė.
Dabar pats muziejus eina pas lankytoją – tiesiai į namus, ant sofos, į biurą per pietų pertrauką ar į traukinio Vilnius-Kaunas kupė.
Tai gali tapti tiek pagalbine mokytojų priemone pamokų ar ekskursijų metu, tiek miesto reprezentacine platforma pasakojant draugui iš svetur apie Vilniaus istoriją, tiek neįpareigojančiu laiko praleidimo būdu vidurnaktį. Ir iš tiesų, muziejus taip vėl patenka ant modernios bangos – neįpareigodamas skleidžia žinią apie save ir apie savo miestą, prisitaiko prie lengvai pasiekiamo ir greitai vartojamo turinio visuomenės. O gal jai pataikauja? O gal tiesiog pažįsta savo lankytoją? Ar laikintoją (t. y. patiktukų dėliotoją socialiniuose tinkluose)? Tikriausiai šiek tiek ir viena, ir kita.
Nepaisant minėto muziejaus išskirtinumo kitų miestų muziejų Lietuvoje (ir ne tik) kontekste, šis muziejus yra sąlyginai patogiai išskirtinis – toks išskirtinis, kokiu dabar būti madinga. Panašiai kaip hipsteris Vokiečių gatvės kavinukėje prieš kelerius metus. Ir tai nereiškia, kad jis (šiuo atveju – muziejus) nėra intelektualus ar įdomus, tiesiog jis puikiai atitinka laikmečio nuotaikas ir madas (įvairiakultūriškumo sampynų paieškos, mikroistorija, neįgyvendintos vizijos, atveriančios „o kas jeigu...“ svarstymų aruodus ir pan.) greičiau ne provokuoja, o švelniai vilioja lankytoją. Nors VMM turiniu ir užmanymu, o ypač dydžiu, aiškiai skiriasi nuo netoliese esančio MO – tiek žvalgantis po jo parodas, tiek pasinėrus į muziejaus socialinių tinklų gyvenimą, neapleidžia jausmas, kad abi šias kultūrines erdves ir jų kūrėjus jungia panašus pasaulio matymas.
Tiek stilistinis kai kurių parodų panašumas (sutapimai ar pasirinkimai?), tiek tai, kaip tos parodos gyvena atskirą gyvenimą už fizinės parodos ribų pačiame muziejuje – socialiniuose tinkluose, muziejų organizuojamose paskaitose ar diskusijose – vizionieriškai vienija MO ir VMM. Ir čia, matyt, bus ne tas atvejis, kai kopijuojamos gerosios patirtys – veikiau tai tas pats idėjinis laukas, kuriame verda modernus Vilniaus miesto kultūrinis gyvenimas, prie kurio sparčiu žingsniu jungiasi atsinaujinantys senieji muziejai ir galerijos.
Vilniaus miesto muziejus – nebe naujiena kultūrinėje miesto erdvėje – jau daugiau nei metus veikiantis ir tris parodas pristatęs muziejus atranda savo nuolatinį lankytoją ir kartu gana sėkmingai integruojasi į Vilniaus miesto viešąjį kultūrinį gyvenimą, tampa atpažįstamas. Matyt, pagrindinė muziejaus stiprybė – tai, kad jis nesilygiuoja į jokį kitą miesto muziejų Lietuvoje ar svetur (bent jau taip, kad tai įkyriai kristų į akis) ir nuolat atnaujina savo parodas, kurios tematiškai gana skirtingos, bet jas vienija požiūris į miestą ir jo istoriją kaip į nuolat kintantį organizmą, daro muziejų patrauklų ir vis suintriguoja naujos parodos aplankymui – nes juk žinai, kad nerasi vėl to paties, daugeliui kitų pasakojimų apie sostinę įprasto, Vilniaus miesto nuo Gedimino sapno iki Gedimino kalno papėdės slinkimo, naratyvo.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 3.
