Šis įspūdingas savo dydžiu, vieta, skleidžiamu garsu bei vizualumu kūrinys skirtas paminėti 10-ąsias varpinės atvėrimo visuomenei metines. Maža to, tai yra pirmas kartas, kai šiuolaikinio meno darbas yra pristatomas šiame istoriniame Vilniaus pastate.
Svetimkūnis, mezgantis dialogą su varpine
Prieš metus pažįstamos kvietimu Ž.Kempinas pirmą kartą apsilankė varpinės bokšte. Anot jo, nors savu laiku Vilniuje praleido beveik dešimt metų, o pro šį pastatą praėjo daugybę kartų, tačiau į vidų niekada nebuvo užsukęs.
Praėjus kelioms savaitėms nuo šio apsilankymo iš Bažnytinio paveldo muziejaus komandos jis gavo pasiūlymą čia sukurti įvietinto meno kūrinį. „Tokio pasiūlymo atsisakyti negalėjau, nes ši vieta – unikali, o dirbti tokio erdvėje yra be galo įdomu“, – pasakojo menininkas.
„Šios medinės konstrukcijos – tai visiškas chaosas. Lipant laiptais į viršų sunku susigaudyti, kas ir kur yra. Tad man reikėjo rasti sprendimą, kaip šioje erdvėje sukurti ką nors vientiso ir monumentalaus. Tai pat buvo svarbu, kad šis naujas kūrinys nieko neužstotų, bet, priešingai, išryškintų tai, kas čia yra, o varpinės architektūra padėtų geriau atsiskleisti ir pačiam darbui“, – kalbėjo Ž.Kempinas.
Daugybę metų dirbantis su išskirtine medžiaga – magnetinėmis juostomis, menininkas jas panaudojo ir naujausiame savo kūrinyje.
Anot jo, nors savo medžiagiškumu darbas varpinėje ir atrodo svetimkūnis, tačiau šis kontrastas sukuria papildomas prasmes bei galimybę apmąstyti tokias idėjas kaip laikas, amžinybė ar laikinumas.
„Varpinės bokšto pamatai yra iš XIII amžiaus, o magnetinės vaizdo juostos – tai mano kartos kultūrinis atributas, kurio informacijos trukmė – vos akimirka. Šios idėjos, taip pat monumentali bokšto architektūra bei vėjuje šiurenančios juostos ima kalbėtis tarpusavyje“, – teigė Ž.Kempinas.
Varpinės konstrukcija šį kūrinį leidžia apžiūrėti iš skirtingų perspektyvų – per stiklinį „šulinį“ jis matomas iš apačios, tartum atsidūrus „Vėjalaikio“ viduje. Tuo tarpu laiptais kylant aukštyn, jo monumentalumas skleidžiasi dermėje su mediniais pastato elementais, pro langus krintančia šviesa.
Tačiau patirti šį kūrinį galima ne tik vizualiai, mat pučiant vėjui ir juostelėms liečiantis viena su kita, atsiranda garsas, primenantis šiugždėjimą.
Pasak menininko, nors varpinė tradiciškai yra neatsiejama nuo varpų, tačiau vėjuje plazdančio plastiko garsas – tai šiuolaikybės ženklas pačioje senojo miesto širdyje. „Tokio garso šios sienos dar nėra girdėjusios“, – juokavo menininkas.
„Vėjalaikis“ – ir apie laikinumą
Pasak Ž.Kempino vėjas – šio kūrinio bendraautoris, todėl neatsitiktinai ir pats darbas yra pavadintas „Vėjalaikiu“, sujungiant du žodžius „vėją“ ir „laiką“.
„Kai pirmą kartą čia užlipau, žinojau kad čia bus vėjo, bet tikrai nesitikėjau, kad jo bus tiek daug“, – kalbėjo menininkas, pristatydamas jau pabaigtą savo darbą varpinės bokšte.
Anot jo, pats darbo procesas buvo itin sudėtingas, mat tris dienas, kol buvo montuojamos magnetines juostos, pro varpinės langus pūtė itin žvarbus vėjas. Maža to, prasidėjus dulksnai viduje viskas buvo šlapia.
„Vėjo srautai čia gerokai skiriasi nuo to, kas vyksta gatvėje. Kadangi varpinės bokštas stovi aikštės pakraštyje ir yra iškilęs virš namų, gūsiai čia kartais būna tokie didžiuliai, kad, atrodo, niekas jų neatlaikys. Tačiau būtent tai sukuria juostų mirgėjimą bei garsą“, – pasakojo Ž.Kempinas.
Pasak menininko, dirbant šiame vėjo perkošiamame bokšte, jam pačiam netikėtai atsiskleidė ir dar viena kūrinio pavadinimo prasmė – laikinumas.
„Nuo vėjo priklausys, kiek šios juostelės atlaikys“, – teigė menininkas.
„Galimas dalykas, kad po truputį veikiamos vėjo, lietaus ir šalčio, šios juostelės ims trūkinėti. Tačiau tame nematau tragedijos – instaliacija savo esme yra laikinas kūrinys. Bus įdomu pamatyti, kaip su laiku kūrinys keisis“, – pasakojo Ž.Kempinas pažymėdamas, kad šį darbą sudaro 701 juostelė, o tai – simbolinė nuoroda į Vilniaus metus.
Amžinybės laikas
Menininkas prisipažino, kad daugelyje savo darbų įvairiomis formomis apmąsto laiką, o ši tema jį domino dar nuo pirmojo spektaklio kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu „Labas Sonia, Nauji metai“.
Šio spektaklio scenografijoje jis panaudojo laikrodžio ciferblatą, kuriame skaičiai buvo išmėtyti netvarkingai.
Tuo tarpu „Vėjalaikio“ viršuje menininkas įmontavo 1,6 metro skersmens varpinės ciferblato repliką be rodyklių. Vietoj jų – viena iš anksčiau jo sukurtų „Elektrinių žvaigždžių“.
Anot Ž.Kempino, šis darbas – nėra laikrodis tikrąja to žodžio prasme, tačiau jo visuma, medžiagų savybės, net fizinis pojūtis turi sąsajų su laiku bei kasdieniu jo patyrimu.
„Daugelį dalykų darau iš intuicijos, todėl veiksmų prasmės man pačiam atsiskleidžia kūrybos metu. Kodėl šis „laikrodis“ be rodyklių – nežinojau. Tačiau šiomis dienomis teko dalyvauti savo kursiokės mamos laidotuvėse ir tai man tapo tartum rodykle. Dabar suprantu, kad tai nuoroda į amžinybę – laiką, kuriame nebėra iliuzinio laiko skirstymo į sekundes, minutes ir valandas“, – kalbėjo menininkas.
Jo teigimu, vėjas šiam darbui įpučia gyvybės, bet gali jį ir sunaikinti.
„Štai kodėl šis kūrinys man yra tartum gyva būtybė, turinti savo gyvenimą, neabejotinai turėsianti ir savo mirtį. Beje, lygiai taip pat, kaip ir mes visi, kuriuos galiausiai „prigaus“ gravitacija“, – teigė menininkas.
Pagal planą ši instaliacija turėtų būti eksponuojama iki spalio pradžios, tačiau pats Ž.Kempinas teigia nesitikintis, kad ji „išgyvens“ tiek laiko. Anot jo, šis laikinumas – tai taip pat yra geriausia rodyklė į amžinybę.
Netrukus menininkas planuoja vykti į gimtąją Plungę, kur birželio 22-ąją prasidės Pasaulio žemaičių dailės paroda. Ž.Kempinas čia planuoja pristatyti savo instaliaciją „Tūba“, su kuria 2009 metais jis dalyvavo Venecijos meno bienalėje.
Lietuvoje šį kūrinį bus galima išvysti pirmą kartą.
„Šiam darbui sukurti reikalingos išskirtinės sąlygos – tam tikras patalpos ilgis ir aukštis, šviesa bei durų padėtis. Nuvažiavęs į Plungę kaip tik tokią patalpą ir radau žirgyne. 40 metrų ilgio salėje žiūrovai galės pereiti kiaurai 30 metrų ilgio „Tūba“, kuri, kaip ir „Vėjalaikis“, padaryta iš magnetinės juostos“, – pasakojo Ž.Kempinas.
