Prasidėjo nuo senienų muziejaus
Pirmasis viešasis muziejus Vilniuje (ir Lietuvoje) – Vilniaus senienų muziejus – savo veiklą pradėjo 1855 m. gegužės 11 d. ir veikė dešimtmetį.
Muzeologės dr. Nastazijos Keršytės žodžiais, Vilniaus senienų muziejus labiausiai buvo orientuotas į krašto pažinimą ir prigimtimi panašus į čekų, vengrų, lenkų Tautos muziejus, kuriuos XIX a. kūrė patriotiniai mokslo, meno sambūriai, o mecenavo aristokratai, siekę tautos tapatumo muziejinės išraiškos.
Nors Vilniaus senienų muziejaus rinkiniuose išskirtinai Vilniaus miesto istorijos tema nebuvo akcentuojama, šios neilgai veikusios įstaigos iniciatoriaus Eustachijaus Tiškevičiaus pasėta sėkla sudygo ir palaipsniui plėtojosi. Vilniuje ėmė kurtis įvairios mokslo ir kraštotyros draugijos, krašto praeitimi imta nuosekliai domėtis.
Ankstyviausias žinomas išskirtinai Vilniaus miesto muziejaus poreikio paminėjimas randamas 1912 m. iliustruotame Varšuvos kraštotyros savaitraštyje „Ziemia“. Vilniaus Rotušės istorijai skirtame tekste.
Vilnietis kolekcininkas Lucjanas Uziębło (dr. N. Keršytės pavadinamas Vilniaus senienų muziejaus idėjos pasekėju), teigia, kad pertvarkant „šiuo metu“ miesto teatro niokojamą Gucevičiaus kūrinį, kažkada buvusį Magistratu, reikia turėti omeny, kad „jis tiesiog prašosi paverčiamas Miesto muziejumi“.
Tačiau dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių – Pirmojo pasaulinio karo, bolševikų invazijos – mintis Rotušę pritaikyti Vilniaus miesto muziejui nutilo šešiolikai metų.
Mėtyta ir vėtyta idėja
Idėja vėl atnaujinama 1928 m. Vilniuje surengus pirmąją Šiaurės mugę (lenk. Targi Północne) skirtą Vilniaus regiono pramonės ir amatų pasiekimams pristatyti bei šio regiono gamybiniam ir prekybiniam vystymuisi.
Pirmosios mugės, įvykusios Bernardinų sode metu, keliose salėse buvo įrengta Vilniaus regiono ekspozicija, paskatinusi kalbas ne tik apie etnografinio, bet ir apie aukštojo Vilniaus meno išsaugojimą ir nuolatinį pristatymą visuomenei.
Trys salės mugėje buvo skirtos senajam Vilniaus menui (P.Smuglevičiui, J.Rustemui, K.Ruseckui) ir tuomečiam Vilniaus menui (kurtam J.Bułhako, F. Ruszczyco, B.Bałzukiewicziaus, L.Sleńdzińskio ir kt.).
Tais pačiais 1928 m., pradėjus ieškoti lėšų Vilniaus Rotušės remontui, grįžtama prie svarstymų perkelti į ją dalį Magistrato iš Dominikonų ir Vilniaus gatvių kampo bei įrengti minėtą muziejų.
Tačiau reikalas užsitęsė. Prasidėjo kasmečiai ketinimai kurti miesto muziejų „šiemet“: 1929 m. spaudoje paskelbiama, kad Magistratas Muziejaus įkūrimui numato asignuoti 10 000 zl., tai kartojama tiek 1930 m., tiek 1933 m. Lygiagrečiai nuolat kartoti siūlymai vieną ar kitą miesto vertybę perduoti saugoti vis dar neegzistuojančiam miesto muziejui.
1928–1929 m. miesto muziejaus patalpoms buvo svarstoma pritaikyti dalį Pranciškonų vienuolyno Trakų g., kuriame tuo metu jau veikė archyvas. Svarstyta atskiras vienuolyno celes skirti skirtingoms miesto istorijos temoms ar epochoms.
Muziejaus rinkinių pagrindu turėję tapti Mokslo bičiulių draugijos rinkiniai, prie jų jungiant deponuotas, su Vilniaus istorija susijusias kitų – žydų, baltarusių, lietuvių – draugijų vertybes. Būtent Pranciškonų vienuolyne, Vilniaus kultūros „diktatorius“ tapytojas Ferdynandas Ruszczycas matė Vilniaus miesto muziejų.
Kitos paminėtinos tarpukario Vilniaus miesto muziejui svarstytos vietos – Sluškų rūmai, pradėti restauruoti 1937 m., priešais juos – Altarijoje – įrengiant miesto parką. Taip pat – Tilto g. 1, o 1939 m. netgi planuota statyti atskirą naują miesto muziejaus pastatą. Šioms statyboms buvo numatytas gauti 35 000 zl. kreditas.
Muziejus be muziejaus
1933 m. kovo 15 d. pas Vilniaus miesto prezidentą Wiktorą Maleszewskį įvyko posėdis dėl Vilniaus miesto muziejaus įkūrimo. Jame dalyvavo Vilniaus mylėtojų draugijos pirmininkas Janas Bułhakas, Mokslo mylėtojų draugijos muziejaus kuratorius Michałas Brensztejnas, vaivadijos konservatorius Stanisławas Lorentzas ir kt.
Susirinkimo tikslas – nekuriant konkurencijos kitoms panašaus profilio Vilniuje esančioms institucijoms, išgryninti būsimojo Vilniaus miesto muziejaus pobūdį. Magistratas, neturėdamas atskirų lėšų tokiai institucijai, pradžiai perduoda muziejui pastatą Pilies g. 5, iškeldindamas iš ten Savivaldybės Rankdarbių dirbtuves.
Steigiamajame posėdyje prisiminta ir Pranciškonų vienuolyne įsikūrusio miesto archyvo iniciatyva kaupti miesto istorijos rinkinį bei įpareigojimas Magistrato Vandentiekių ir kanalizacijos darbininkams darbų metu rastas vertybes už nedidelį atlygį pristatyti į šį archyvą.
1933 m. kovo 15 d. buvo priimtas sprendimas kurti muziejaus statutą bei sušaukti Vilniaus miesto muziejaus tarybą tolimesniems šios įstaigos tikslams apibrėžti bei veikti.
Tačiau įstaigos, neturėjusios savo rinkinio, ekspozicijos ir tinkamų patalpų, veikla buvo nepastebima – muziejus neminimas vadovuose po miestą, jo nebuvo miesto adresų knygose ar Vilniaus mokslo institucijų sąvaduose. Dėl užsitęsusių reprezentacinių ir ekspozicinių patalpų paieškų muziejus visuomenei buvo neprieinamas iki 1939-ųjų.
1936 m. prasidėjus Rotušės rekonstrukcijai, pagrindinė antro aukšto salė projektuota kaip reprezentacinė magistrato posėdžių vieta, kitos dvi – kuluarams ar miesto prezidento kabinetui. Likusi pastato dalis – visas pirmasis aukštas – svarstyta taikyti miesto muziejui. Darbais nevainikuotos kalbos tęsėsi per ir 1937–1938 m.
Galiausiai, 1939 m. už ~100 000 zl. Magistratas miesto muziejui įgijo pastatą Sniadeckių g. 8 (šiandien K. Sirvydo g. 6). Po šio pirkinio, visuomenė ėmė masiškai perdavinėti muziejui meno kūrinius, o magistrato dienotvarkėje atsirado klausimai dėl meno kūrinių pirkimo Vilniaus miesto muziejaus rinkinio papildymui.
Muziejui įgaunant pagreitį, prie jo, kaip padalinys, tais pačiais metais pareiškė norą prisijungti Totorių muziejus.
Tuo pat metu parengtas ir muziejaus statuto projektas, pagal kurį pagrindiniu muziejaus uždaviniu tapo su miesto praeitimi ir dabartimi susijusių eksponatų kaupimas temomis, kurių nereprezentuoja joks kitas egzistuojantis miesto muziejus, renkama medžiaga, susijusi su Vilniaus miesto savivaldos institucijų struktūra ir veikla, miesto teritoriniu vystymusi, keliais, gatvėmis, aikštėmis, tiltais, visuomeniniais ir paveldiniais pastatais, vandeniu, kanalizacija, šviesa, sveikata ir socialiniu aprūpinimas, viešuoju saugumu, švietimu ir kultūra, statistika, Vilniaus miesto ūkiu, gyventojų santykiais.
Pagal statutą lėšas muziejaus išlaikymui teikė Vilniaus miesto savivaldybė, o muziejui vadovavo Vilniaus miesto prezidento paskirti asmenys. Prie Miesto muziejaus kaip patariamasis kūnas turėjo būti šaukiama Muziejaus ekspertų taryba sudaryta iš miesto prezidento, Švietimo ir kultūros sekcijos suolininko, Vaivadijos konservatoriaus, Valstybinio archyvo direktoriaus, Miesto archyvo direktoriaus, Stepono Batoro universiteto Meno istoriją bei Lenkijos ir Lietuvos istoriją dėstančių profesorių, Mokslo bičiulių draugijos muziejaus kuratoriaus, bei Vilniaus magistrato statistikos skyriaus vedėjo.
Ši taryba taip pat turėjo teisę į savo sudėtį kooptuoti asmenis, besidominčius Vilniaus istorija. Muziejaus tarybos kompetencijon įėjo įstaigos veiklos gairių nustatymas, biudžeto projektavimas, specializuota pagalba muziejų administruojantiems asmenims, veiksmai siekiant pildyti muziejaus rinkinius bei mokslinio rinkinių tyrimo iniciatyva.
Oficialiai muziejus lankytojams turėjo atsidaryti 1939 m. rudenį, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atidarymas nukeltas, o muziejaus organizavimą perėmė Lietuvos Respublikos valdžia.
Lietuva idėjos neatsisakė
1940 m. balandžio mėn. organizatoriumi buvo paskirtas dailininkas-vitražistas Adolfas Valeška, į darbą taip pat priimti keli prieškario Vilniaus menotyrininkai lenkai, kurių veikla buvo apmokama iš bedarbių inteligentų fondo.
Paminėtinas 1940-06-19 muziejaus vedėjo raštas Švietimo skyriaus viršininkui, kuriuo prašoma tarpininkavimo, kad visi Savivaldybėje esantys istoriniai dokumentai pereitų Miesto muziejui.
Taip pat išreiškiamas poreikis prižiūrėti kasimo darbus mieste, kurių metu rasti eksponatai turėtų būti fotografuojami, fiksuojami ir taip pat perduodami muziejui. Kitaip tariant, muziejus verčiamas Vilniaus kultūros paveldo apsaugos institucija, kitos oficialios panašaus pobūdžio valdiškos institucijos tuo metu nesant.
1940 m. A.Valeška parengė pirminį muziejaus statuto projektą, pagal kurį Vilniaus miesto muziejus yra mokslo ir meno institucija, sauganti Vilniaus miesto istorinius ir meno paminklus, užsiimanti Vilniaus istorinių ir meno paminklų „įsisąmoninimu plačiuose tautos sluoksniuose“, sudaranti mokslinio darbo sąlygas meno ir kultūros istorikams, siekianti sustiprinti istorinės bei meno medžiagos rinkimą Vilniaus miesto lietuviškumo atžvilgiu.
Anot statuto, muziejus turįs savo sukauptus rinkinius moksliškai tyrinėti, sisteminti bei eksponuoti, leidinių, paskaitų ir ekskursijų pagalba supažindinti su jais visuomenę ir moksleiviją, populiarinti Vilniaus miesto istorijos bei meno paminklus Lietuvoje ir užsienyje.
Pagal A.Valeškos projektą, Vilniaus miesto muziejus turėjo būti sudarytas iš Vilniaus miesto istorijos skyriaus, Lietuvių meno skyriaus, Šių laikų lietuvių meno skyriaus, Tarptautinio (bendrojo) meno skyriaus ir Meniškai istorinės vidaus instaliacijos skyriaus. Muziejus turėjo turėti papildomas parodų patalpas, leisti leidinius bei „užsiimti turizmo propaganda“.
Muziejus taip pat turėjęs reprezentuoti Vilnių kaipo Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sostinę, rengti nuolatines muziejines meno ir istorijos parodas, šiuolaikinio meno parodas, architektūros parodas, leisti Vilniaus miesto muziejaus rinkinius reprezentuojančius mokslinius darbus, vadovus, albumus bei atvirukus.
Kaip rašė A.Valeška, jo tikslas buvo „padaryti muziejų gyva įstaiga, stipriai veikiančia meno bei kultūros išsivystymą tautoje, kuri į savo darbo orbitą įtrauktų daug kultūringų, geros valios ir kvalifikuotų žmonių, mylinčių Vilnių ir Tautos sielą, archeologus, meno istorikus, architektus menininkus, istorikus ir pan.“.
Deja, pasikeitus valdžiai, muziejaus problemos išliko tos pačios: namas Sniadeckių g. reikalavo remonto, o Savivaldybė reikiamų lėšų muziejaus sutvarkymui neskyrė ir vėl grįžo prie idėjos rengti muziejų beveik restauruotoje Rotušėje.
Nauja kryptis sovietmečiu
Tais pačiais metais Lietuvą okupavus sovietams, muziejaus statuto projektas pasikeitė ir jis ėmė įgauti vis labiau meninę kryptį. 1940 m. vidurio A.Valeškos mašinraštyje minima, kad „Vilniaus miesto muziejus tai meno ir mokslo institucija, renkanti, sauganti ir globojanti ir plačiose darbo masėse populiarinanti visus meno turtus, kurie yra susiję su Lietuvos ir tarptautiniu menu“.
A.Valeška rašė, kad visus tuos turtus muziejus „moksliškai tyrinėja, sistemina ir ekspozicijos, leidinių, paskaitų, ekskursijų bei parodų būdais supažindina su jais darbo žmones, teikia galimybės muziejaus turtais naudotis menininkams, mokslininkams ir moksleiviams“.
Naujoje, pakeistoje muziejaus struktūroje, Senojo Vilniaus reprezentacija įspraudžiama tarp Senojo, Naujojo meno ir Liaudies meno skyrių, kur šalia Senojo Vilniaus paminklų sistematikos numatytas ir urbanistikos poskyris.
Šie įstatai, nors kalba apie Miesto muziejų, beveik visiškai sutampa su 1941 m. kovą įkurto Vilniaus (Lietuvos) Dailės muziejaus statutu, su kuriuo baigiasi Vilniaus miesto muziejaus gyvavimas. 1967 m. Lietuvos TSR Dailės muziejuje galutinai panaikinamas ir Senojo Vilniaus skyrius.
Kalbos apie Vilniaus miesto muziejaus poreikį atnaujinamos tik XXI a., artėjant Lietuvos tūkstantmečio minėjimui, tačiau formos muziejus neįgauna. Vilniaus miesto muziejaus stoka ir gilesnis miesto pažinimas imtas kompensuoti iš visuomenės kylančiomis iniciatyvomis.
Karolis Kučiauskas yra istorijos daktaras, vienas iš Vilniaus miesto muziejaus-tyrimų galimybių studijos rengėjų.
