Kurdami požemines vaizdo struktūras #undergroundVilnius, tris perėjas paversite skirtingomis aplinkomis: viena taps portalu, kita – džiunglėmis, o trečioji – kosmosu. Kas vienija šias temas?
Tomaš: Jos visos – miesto pokytis ir pozityvas, ateinantis į tuos rajonus, kuriuose trūksta spalvų ir optimizmo. Kažkas naujo ir faino.
Dominykas: Nesinorėjo visur daryti to paties projekto, tos pačios instaliacijos, tos pačios minties. Siekėm nustebinti žmones, pateikti skirtingų variantų ir idėjų.
Paulius: Visas perėjas jungiantis dalykas yra žmogus, kertantis perėjas. Jose atskleistos temos atspindi mūsų kone kasdien kertamas temas, su kuriomis susiduriame. Žmogus, einantis perėja, mums tapo atskaitos tašku. Kaip patyrimą norėjome išryškinti tam tikras erdves ir jų sąsajas su tranzitinėmis būsenomis. Galiausiai, visos temos apima skirtingas sąsajas su žmogumi: žmogus ir gamta, žmogus ir technologijos, žmogus ir kosmosas.
Pagal kokius kriterijus atsirinktos perėjos, kuriose kuriamos požeminės vaizdo struktūros?
Rusnė: Šiek tiek galvojome apie kultūros decentralizaciją ir miesto vietas, kuriose kultūrinių reiškinių ir įstaigų yra šiek tiek mažiau. Norėjome priartinti kultūros reiškinius prie miegamųjų rajonų ir juose gyvenančių žmonių – tai buvo vienas iš kriterijų, kodėl nutarėme eiti tolyn nuo centro. O pati perėja kaip erdvė yra urbanistinės kultūros dalis. Joje mes galim kalbėti apie požeminį pasaulį, dar didesniuose miestuose – apie metro tunelius; tai yra sąsaja su miestu, viena iš jo erdvių, kurioje taip pat gali vykti kūrybiniai, kultūriniai procesai.
Paulius: Perėjų pasirinkimą diktuoja ir esamos techninės galimybės. Vienos perėjos buvo labai siauros, kitose matėme sunkumų instaliuoti tam tikrus objektus, apšvietimo, garso dėmenis. Dalis perėjų jau labai pagyvenusios ir reikalaujančios remonto, ne vien meninės instaliacijos; kitos yra priskirtos kaip viešos erdvės grafiti menui – nenorėjome ir tokios dalies atimti iš miesto, todėl rinkomės perėjas, kurios būtų techniškai pakankamai tvarkingos ir suteiktų teisę ten įleisti kažkokią naują gyvybę kultūrine prasme.
Kuo šis projektas unikalus Lietuvos kontekste?
Rusnė: Nors Kauno perėjose yra kultūros apraiškų, tačiau šis projektas išsiskiria savo kompleksiškumu: jame yra ne tik vizualinė dalis, bet ir garsas, tam tikra atmosfera, šalia atsiranda ir audiogidas. Visa perėja tampa dideliu meno kūriniu.
Paulius: Galvoju apie perėjas, kuriomis teko eiti Londone arba Berlyne, – tokios vietos, miestai iš tikrųjų įkvepia, juose matai daug kultūros netikėtose vietose, atrandi, kaip urbanistiniai architektūriniai vienetai yra panaudojami, o vadinamos „pilkosios zonos“ paverčiamos kažkuo gyvu. Tai – tarsi atrakcijos vieta, kurią norėdami pamatyti žmonės specialiai keičia savo maršrutą. Kiek man teko patirti, manau, matytos perėjos atspindi dalį mūsų instaliacijų: kai kur atmosfera sukuriama garsu, teko išvysti daug perėjų, išdažytų įvairiais piešiniais, o mes padarėm tarsi susikirtimą ir sujungėm daug skirtingų naratyvų, sudėjome juos į vieną – iš jo išėjo skirtingų materijų konstruktas. Lietuvos mastu tai vienareikšmiškai išskirtinis dalykas. Projektą rengiame su Vilniaus miesto savivaldybe ir jos programa „Kuriu Vilnių“ – kiek teko matyti, tai vienas sudėtingiausių projektų joje, įtraukiantis bene daugiausiai skirtingų materijų.
Įrengti tris perėjas – platus užmojis. Kiek laiko kuriama viena perėja, pradedant idėja ir baigiant galutinio rezultato pristatymu?
Dominykas: Sunku pasakyti. Nuo tada, kai sužinojome džiugią žinią, kad galėsime kurti perėjose, 24 valandas per parą būname tame, nuolat galvojame apie projektą. Aišku, yra sutarti kažkokie terminai, bet vis tiek bandai kuo greičiau padaryti. Karantinas labai pakoregavo planus: yra dalykų, kuriuos siunčiamės iš užsienio (šviesos, programavimo dalykai, dirbtiniai augalai ir kt.), tačiau dėl ribojimų daug kas „išsitempė“, tad bandome ieškoti įvairių alternatyvų – darbo yra kiekvieną dieną ir jis vis dar vyksta, todėl tikriausiai po trečiosios perėjos atidarymo galėsime tiksliau paskaičiuoti laiką.
-Su kokiais techniniais iššūkiais susiduriate kurdami šį projektą?
Dominykas: Dėl techninių detalių gauname daug pagalbos, konsultacijų iš Vilniaus savivaldybės, iš „Kuriu Vilnių“ programos. O didžiausi iššūkiai tikriausiai kils po atidarymo dėl pačios instaliacijų priežiūros, nes šiek tiek baiminamės dėl vandalizmo aktų. Norime sukurti grožį, kuriuo žmonės ilgai džiaugtųsi, stengiamės, kad tai nebūtų vienadienis reiškinys ir kad jis neliktų apipaišytas, išlaužytas ir pan. Tikimės žmonių supratimo, kad kartais galima praeiti, pasigrožėti ir nereikia įrodyti savo meno ant kito meno.
Paulius: Ant popieriaus viską susirašius, projektas atrodo daug lengviau (šypsosi). Jau dabar, jei nesumeluosiu, kone metus dirbame su šia idėja: nuo brėžinių iki pirmųjų potėpių, varžtų, atsirandančių perėjoje. Per karantiną išmokome vaikščioti virtualiais savivaldybės koridoriais, turėjome gauti daug patvirtinimų iš konstrukcijas, elektros instaliacijas prižiūrinčių asmenų. Projekte dalyvauja daugiau nei 20 kūrėjų – tai didžiulė komanda, reikia komunikuoti tarp visų, todėl veikia didelis mechanizmas. Vis dėlto galvojant apie iššūkius, iki dabartinio taško, kuriame instaliuojame pirmąją perėją, didžiausias netikėtumas buvo, kai, atėję dažyti perėjos, sienoje radome bėgantį upelį. Nežinojome, ką daryti: ar tą upelį išsaugoti kaip urbanistinį palikimą, ar įtraukti jį į savo instaliacijos dalį, bet, kaip Dominykas sakė, sulaukėme pagalbos, skylė buvo užtaisyta ir mes galėjome tęsti savo darbus. Ateityje, kai viskas bus suinstaliuota, mūsų didžiausias iššūkis bus saugumas, nes dalis visuomenės, atrodo, yra pasiruošusi ir laukia pokyčių, jaukesnio, šviesesnio, spalvingesnio miesto, o dalis nuomonių, kurias išgirstame būdami perėjoje, rodo, kad yra nemažai žmonių, kurie prioritetą dar teikia pilkom, purvinom, tamsiom erdvėm. Jie prie to pripratę, pasikeitimus priima sunkiai. Bet mes galvojame, kad, jeigu liksime prie pilkų sienų, tai ten ir užstrigsime – kartais reikia rizikuoti ir bandyti judėti į priekį tolerancijoje, žaismingume: miestas kultūros pagalba gali virsti didele švente, į kurią kasdien būtų pakviesti visi miesto gyventojai.
Tomaš: Paminėčiau ir vaizdavimo-įsivaizdavimo iššūkį. Visos šitos perėjos buvo suprojektuotos žiūrint kompiuteriu iš šono, kaip maketas-pailgas keturkampis, ant kurio reikėjo suplanuoti, kas kur bus. Kai visa tai techniškai atsiduria numatytoje lokacijoje, elementų išdėstymas, dydžiai realiai juntami kitaip nei matai kompiuteriu. Reikia susitapatinti su žiūrovu, suprasti, kad, kai esi viduj, 70 metrų perėja yra labai labai ilga ir, stovėdamas vienoje pusėje ar per vidurį, net nematai, kas yra tos sienos pabaigoje. Turime įvertinti, kaip žmogus jausis vienoje ar kitoje vietoje.
Ką jūsų naujam gyvenimui prikeltos perėjos pasakoja ir komunikuoja apie Vilnių čia atvykusiems miesto svečiams?
Rusnė: Pirmiausia, tai, kad tokie projektai vyksta, ir kad savivaldybė juos paremia bei leidžia tokioms iniciatyvoms gyvuoti, rodo, kad Vilnius yra kūrybingas, inovatyvus miestas, kuriame naujos idėjos yra palaikomos, o čia gyvenantys žmonės tas kūrybines iniciatyvas gali įgyvendinti. Kai kalbame apie perėjas atskirai, svarbu, kad kiekviena jų turi savo istoriją: viena komunikuoja apie technologijas, kita – apie santykį su kosmosu ir suvokimą, koks vis dėlto mažas yra žmogus prieš visatos begalybę, trečia nagrinėja žmogaus santykį su gamta.
Paulius: Visa tai vyksta požemyje, kuris atrodo atgrasi vieta, kažkoks bunkeris, iš kurio norėtum greičiau dingti. Regis, tai nėra tavo vieta – tau reikia būti ant žemės. Norisi bandyti pakeisti tokios vietos charakterį, padaryti ją traukiančia, jaukia, paslaptinga, žavinga ir žaisminga.
Perėjoms ruošiami ir audiogidai. Kaip šis žanras papildo vizualias perėjas?
Paulius: Kiekvienas iš audiogidų yra tarsi perėjos veikėjas, instaliacijos vidinis balas. Tai – galimybė praeiviui ne tik pasižiūrėti į požeminę vaizdo struktūrą, bet ir ją išgirsti, megzti su ja dialogą, vidinį kontaktą. Toks yra audiogidų išeities taškas – ieškojome, kokie veiksniai galėtų padėti sukurti autentišką ryšį su praeiviu jam kertant perėją.
Kaip įvardintumėte pagrindinę audiogido funkciją?
Dominykas: Jau nuo projekto pradžių nenorėjome, kad žmogus perėja eitų ir praeitų, nes kai kur joje yra užslėptų dalykų, kuriuos atradęs žiūrovas galės džiaugtis, jais dalintis. Norėjosi pabandyti pasiūlyti žmogui pabūti kitoj erdvėj nei ta, į kurią jis ėjo – tik išlįsti per požeminę perėją kitoje pusėje ir toliau lėkti su savo reikalais.
Tomaš: Audiogidas garantuoja labiausiai pilnavertį patyrimą – daugiausia potyrių turėtų būti išgauta būtent su juo. Jis yra kaip papildas tiems, kurie yra suinteresuoti patirti kompleksiškiausią sumanymą. Trumpai tariant, patenkinti bus ir tie, kurie nori paprasčiausiai smagiai praeiti perėja, o kas nori dar fainiau – turės QR kodą ant sienos.
Paulius: Šitaip atsiskleidžia dvi audiogido, kaip ir visos perėjos, dalys: perėja gali būti kaip galerija, į kurią tu ateini pasižiūrėti, įsijungi audiogidą ir su juo išvaikštai, išbūni visą ekspoziciją. Lygiai taip pat perėja gali būti praėjimas, trumpalaikė minutės trukmės patirtis, iš kurios audiogidą galėsi išsinešti kišenėje ir tokiu būdu dalelytę tos perėjos dar toliau gabentis su savimi iki baseino, iki troleibuso stotelės, poliklinikos. Tikimės, kad audiogidas sutelks praeivio, klausytojo mintį į tas temas, kurias perėjose stengėmės atspindėti.
Prie šio projekto prisideda daugiau nei 20 kūrėjų. Kokios komandos reikia, kad visa tai gimtų?
Paulius: Kiekvienoje perėjoje kuria skirtinga dailininkų komanda, kuri piešiniais ištapo pačią perėją. Taip pat dirba elektros technikų komanda, šviesų ir objektų dailininkai, skulptoriai, kompozitoriai, aktoriai, įgarsinantys audiogidus, ir juos kuriantys dramaturgai.
Kuo #undergroudVilnius požeminių vaizdo struktūrų projekto patirtis nauja ir išskirtinė jums kaip kūrėjams?
Paulius: Man ji išskirtinė savo masteliu. Tai – specifinė architektūra, kurios mastelį suvaldyti ir joje kurti yra įdomu. Taip pat tai tarsi socialinis eksperimentas apie tai, kiek mes esam pasiruošę ir linkę dalintis: sukuriam kažką ir žiūrėsim, kiek tai gali išgyventi.
Rusnė: Pirmiausia, tai didelio masto ir kompleksiškumo projektas. Su juo mes ateiname į konkrečią bendruomenę ir tikrai suprantame, kad taip bus pasiekiama didžiulė auditorija, iš kurios daug žmonių galbūt neateitų į spektaklį ar kitą kultūros renginį, bet dabar jie, praeidami pro perėją, tampa kultūros dalimi. Tai yra mūsų atsakomybė – kokį turinį jiems duodame, su kuo juos supažindiname. Labai daug žmonių, prie kurių namų mes atnešame kultūrą.
Tomaš: Tai yra iššūkis ne tik mums, bet ir rajonams, kuriuose perėjos kuriamos. Per šitas perėjas labiau suprasime žmones, kurie gyvena tose vietose, sprendžiant iš jų požiūrio ir reakcijos, kaip jie visa tai priims. Tų, kurie stebi perėjas skirtingų kūrybinių etapų metu, emocijos yra tikros, todėl projektą matau kaip savo miesto pažinimo būdą.
Dominykas: Manome, kad gausime didelį atgalinį ryšį iš labai skirtingų žmonių. Tas ir jaudina, ir šiek tiek baugina. Bet labai įdomu – tikimės, kad žmonėms patiks. Taip pat projektas labai įdomus dar ir dėl to, kad, nors turėjome galimybę susirinkti vieną grupę, kuri viską įgyvendins, nutarėme sudaryti galimybių atsiskleisti ir kitiems kūrėjams, partneriams – tikrai yra noras kviesti daugiau žmonių, kolaboruotis, jungtis ir puošti miestą.
Kaip ateityje matytumėte galimybę tęsti, keisti ir auginti šį projektą?
Dominykas: Pamenu, kaip pradžioje, ieškodami perėjų, važinėjome po Vilnių (buvome praktiškai kiekvienoje iš jų!) ir tikrai buvo tų perėjų, kuriose sakėm „o, geras, šitos neimkim – jeigu bus viskas gerai su kitomis, čia galėsim dėti visišką bombą“.
Pirmoji gegužę atidaroma perėja taps portalu. Kodėl pradedate nuo šios temos?
Paulius: Portalas užkoduoja savotišką savo fizinės būsenos perkėlimą į kitą vietą, tad tai – tarsi startas: įeiname į šią perėją, iš kurios teleportuosimės į kitas dvi (šyspsosi).
Jeigu galėtumėt kiekvienam žmogui, kuris pereis pirmąja perėja, pasakyti tik vieną sakinį, vieną mintį, ką ištartumėte praeiviui?
Dominykas: Džiaukimės savo miestu.
Paulius: Galiu palinkėti pasimėgauti ir neskubėti.
Tomaš: Teleportuokis į tokią savęs versiją, kad sau iš ateities pats už tai padėkotum.
Rusnė: Neskubėti. Ir būtinai sustoti perėjos vidury pažiūrėti į begalybę ir pajusti, kokias mintis tai sukelia.
