Pasak parodos autorių, esamos tikrovės atspindžiai atsiskleidžia per kultūrinius simuliakrus, besikeičiančias socialines vertybes, simuliatyvaus pasaulio reikšmes. Prasmių ieškojimuose pasitelkiamos skirtingos medijos ir technologijos, nukeliančios parodos žiūrovą į tikrovės tikrovę, kurios pagrindiniu subjektu lieka žmogus — kūrėjas.
Viena iš dalyvių E.Kanarskaitė teigė, kad parodoje pasitelkiamas platus medijų spektras — šviesa ir jos kuriamos projekcijos bei atspindžiai, garsas, holograma, generuoti vaizdai, dirbtinai sugeneruoti tekstai bei šriftai, arduino davikliai, reaguojantys į prisilietimus ir judesius, praturtinta realybė, vaizdo įrašai, trimačiai darbai.
„Visos šios skirtingos medijos ir technologijos atkuria medijuotos realybės, kurioje gyvename, principą ir dirbtinumą. Skirtingų medijų gausa perteikia išorinius dirgiklius ir jų kuriamą pasimetimą aplinkoje. Iš pirmo žvilgsnio skirtingus darbus sieja ta pati realybės kuriama projekcija, kurioje nelieka tikrumo, o dominuoja fiktyvūs vaizdai“, – teigė ji.
Parodoje nagrinėjamos skirtingos problematikos, apimančios nuo socialinių klausimų ir juose kuriamos fikcijos. Tarkime E.Kanarskaitės audiovizualiniame darbe interpretuojama Brolių Grimų pasaka „Snieguolė ir septyni nykštukai“: „Čia analizuojamas susvetimėjimo ir susitapatinimo su medijomis diskursas, kai sunku atskirti, kas tikra, o kas susimuliuota. Kaip kontekstas pateikiamas 2014 metų socialinių tinklų fenomenas „Am I Pretty or Ugly“, kuriame mergaitės, kaip ir pamotė iš pasakos, klausinėja sekėjų apie savo išvaizdą, taip bandydamos pritapti prie visuomenės kuriamų taisyklių.“
Aurelijos Slapšytės darbo esmė – vidinės abejonės yra dažna kūrybinio proceso dalis. Kartais abejonių tiek daug, kad paskendus jose praleidžiame geriausius šansus. Darbe dirbtinio intelekto sugeneruotos mintys instaliacijoje tampa abejonių atspindžiu. Minčių sugeneruoti žodžiai išsakyti garsiai praranda logiką: „Tai priminimas sau, kad kartais reikia negalvoti, kas būtų, jeigu... pasitikėtum savimi.“
Julius Blažys savo darbe „Manipuliatorius“ nagrinėja internetinių svetainių manipuliatyvumo principą, kuriuo lengva apgauti vartotoją ir nuskaityti jo duomenis internetinėje erdvėje. Čia atskleidžiamas vartotojo patiklumas ir pasidavimas įtakai iš aplinkos paspausti mygtuką nesusimąstant, kad duomenys bus nuskaityti.
Parodos aprašymas pradedamas nuo prancūzų filosofo ir fiziko René Descartes’o minties: „Galiu įsivaizduoti, kad viskas yra apgaulinga sapnų žaismė, kad neegzistuoja nei pasaulis, nei Dievas, kad esu kažkas skirtingo nuo kūno. Tačiau niekaip negaliu mąstyti, kad nemąstau.“ Pasak parodos kuratorės E.Kanarskaitės, ši mintis atspindi kūrėjų mąstysenas ir interpretacijas gyvenat tikrovėje, kurią gaubia simuliatyvi prigimtis.
„Tačiau nors ir iš aplinkos susiduriama su nemažai dirgiklių ir daugelį gyvenimo sričių gaubia fiktyvumas, galvojimas padeda nepasimesti ir atpažinti, kas visgi yra tikra, o kas ne“, – tęsė ji.
