Klaipėdoje gimusio ir čia iki 1981 m. gyvenusio Edžio Jurčio kūryba Lietuvoje gana gerai žinoma. Nors menininkas jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena JAV, naujausius savo kūrinius pirmiausia stengiasi pristatyti gimtojoje šalyje. Į Lietuvą jis sugrįžta beveik kasmet. Praeitų metų pabaigoje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai E.Jurčys neatlygintinai perdavė dalį savo fotografijų archyvo. Tai – didžiausia šio autoriaus fotoarchyvo dalis, saugoma Lietuvoje. Daugiau nei metus laiko su šia biblioteka trukusio bendradarbiavimo rezultatas – ne tik po Lietuvą keliaujanti naujausių autoriaus kūrinių paroda, bet ir retrospektyvinis E.Jurčio fotografijų albumas „Būti šalia / Being Near“ (sud. E.Jurčys ir D.Ruškienė), išleistas praėjusiais metais.
Paroda „Būties nerimas“ – reakcija į šiandieninį pasaulį, jau antri metai kaustomą pandemijos, jį ištikusias katastrofas ir visuomeninius konfliktus. Paroda jau buvo surengta Klaipėdoje ir Šiauliuose. Vilniuje pasirinkta išsamiai pristatyti vieną šios parodos ciklų, kuris sostinėje dar nebuvo rodytas. „Mirties ir gyvasties jėga“– apie grėsmes, kylančias iš žmogaus abejingumo. Autorius gilinasi į klimato kaitos problemą, itin ryškius atskirų regionų klimato pokyčius, lemiančius neigiamus padarinius. Jo fotografijose – Kalifornijos gaisrai, niokojantys ištisus kaimus ir miestelius, griaunantys gyvenimus ir žudantys žmones.
Pasak E.Jurčio, dabartiniuose jo darbuose – ne lokalios, kaip anksčiau, bet globalios temos, savotiški vizualūs dienoraščiai, rašomi fotografija. Jie svarbūs šiandien, nes veikia kaip perspėjimas ir signalizuoja grėsmes. Tai bus reikšminga ir ateityje, nes žymės buvusio gyvenimo pėdsaką ir išliks istorijoje. Autorius teigia, kad apie tai būtina kalbėti garsiai, parodyti, kad klimato kaita – didžiulio masto problema ir visi esame už tai atsakingi.
Nors šiose E.Jurčio fotografijose žmogaus nematome, jo buvimas nuolat jaučiamas. Visa tai, kas yra fotografijos lakštuose, nulemta žmogaus veiklos. Čia – jo sprendimų pasekmės, iš to kylančios katastrofos ir tragedijos, vėliau – pastangos prikelti gyvenimą, kai toje pačioje vietoje vėl statomi namai ir kuriami gyvenimai. E.Jurčys ir ateityje planuoja dirbti klimato kaitos tema, lankytis tose pačiose vietose, kur sudegė kaimai ir jau sugrįžta žmonės.
„Noriu tai matyti, atrasti grožį, stebėti, kaip pelenus keičia sugrįžtantis gyvenimas“, – teigia autorius. Nors E.Jurčio fotografijose ir tvyro nerimas, tačiau jis nereiškia pabaigos. Šalia juodos visada galima aptikti baltą. Tarp nuodėgulių vėl gali sužaliuoti žolė, augti medžiai, atsirasti namai. Autorius parodo, kad net ir ten, kur atrodo, kad viskas baigiasi, įmanoma pradžia. Svarbu tuo tikėti.
E.Jurčys gimė 1957 m. Klaipėdoje. Fotografuoti pradėjo dar mokykloje. Maždaug tuo pat metu prasidėjo jo pažintis su kinu. Po mokyklos baigimo pradėjo bendradarbiauti su LTSR fotografijos meno draugija (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Tai lėmė jo fotografinės veiklos suaktyvėjimą. Netrukus, E.Jurčys išvyko dirbti į Maskvą, o nuo 1989 m. emigravo į JAV. Šiuo metu gyvena ir kuria Portlande. Jis – laisvai samdomas fotografas ir videografas, vykdantis redakcijų užsakymus, dizaino projektus ir kuriantis dokumentinius filmus. E.Jurčys sukūrė per 20 fotografijos ciklų itin aktualiomis socialinėmis temomis, surengė daugiau nei 30 personalinių parodų (Portlande, Sietle, Lietuvoje, Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur), dalyvauja grupinėse parodose. Fotomeninkas yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų ir įvertinimų.
Pasak parodos kuratorės D.Ruškienės, E.Jurčio kūryba svarbi ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijai. Jo kūrybinis braižas, pradėjęs formuotis sovietmečiu, ryškiausias transformacijas patyrė Nepriklausomybės atkūrimo laikais ir jam išvykus gyventi į užsienį. Tai lėmė, kad E.Jurčio fotografija Klaipėdos kontekste – unikali. Ji išsiskiria ir visos Lietuvos fotografijoje, nes joje atpažįstamos pasaulinės fotografijos tendencijos, o kartu – išsaugo Lietuvos meninės fotografijos tradicijas. E.Jurčys pelnytai laikomas vienu ryškiausių humanistinės fotografijos atstovų Lietuvos fotografijoje.
