Daugiau kaip 600 m² bažnyčios skliaute nutapyti 22 paveikslai iš šv. Antano Paduviečio gyvenimo. Šį darbą 1780 m. tuomečio Vilniaus pranciškonų provincijolo užsakymu atliko vienuolis Pranciškus Nemirovskis. Tai yra vienintelis išlikęs ir dokumentais patvirtintas šio XVIII a. dailininko darbas.
2022 metų vasarą šioje bažnyčioje įvyko dar vienas istorinis įvykis – po 150 metų čia vėl suskambo vargonai. Nors tai ir nėra originalus XVIII a. bažnyčioje buvęs instrumentas, tačiau jis sukurtas kaip tiksli, bet pagerinta jo versija – vietoj 19 balsų, dabartiniuose skamba net 29, vargonai veikia elektra, nors atkurtas ir senasis dumplių mechanizmas. Pasak šį instrumentą jau išbandžiusių vargoninkų, pagal savo kokybe jis yra antras Vilniuje ir nusileidžia tik Šv. Jonų vargonams.
Bažnyčios istoriją lydėjo gaisrai ir niokojimai
Sostinės Trakų gatvėje esanti Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – vienas iš senųjų Vilniaus pastatų, kurio istorija skaičiuoja bene šešis amžius. Pradėta statyti iškart po Lietuvos krikšto 1387 metais, 1390-aisiais, Vilniaus apgulties metu, buvo sugriauta kryžiuočių, todėl darbus teko pradėti iš naujo.
Iki XVIII amžiaus bažnyčia ne kartą liepsnojo ir vėl pakildavo iš pelenų, gotikinius jos pavidalus papildė baroko formos, o interjero detalės ir puošyba būdavo vis atkuriama iš naujo.
Istoriko Dariaus Barono teigimu, prie Vilniaus pranciškonų bažnyčios išpuošimo labiausiai prisidėjo tėvas Mikalojus Rodzevičius (1730–1793), kurio rūpesčiu buvo ne tik pastatyti dveji vargonai, tačiau ir unikaliomis rokoko stiliaus freskomis dailininkas Pranciškus Nemirovskis ištapė bažnyčios skliautus, taip pat sienas bei kolonas.
1812 m. Napoleono kariuomenė bažnyčioje įrengė grūdų sandėlį ir apgadino interjerą, kurį vienuoliams kelis kartus teko taisyti ir atnaujinti.
1864 m. caro valdžia ėmėsi represijų prieš vienuolius, dalyvavusius 1863 metų sukilime, ir bažnyčią uždarė. 1872–1876 m. šventovė buvo pertvarkyta į Vilniaus archyvo saugyklą: altoriai išardyti, dalis jų drauge su paveikslais, vargonais, liturginiais reikmenimis perkelta į kitas bažnyčias.
Tuo tarpu sienos buvo nudažytos, kai kuriose vietose nutinkuotos, o skliautas su freskomis nubalintas kalkėmis. Ilgainiui jų sluoksnis ėmė luptis ir byrėti, dėl to skliaute atsivėrė freskų fragmentai.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pranciškonai grįžo į bažnyčią, bet pradėtus remonto darbus nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Sovietų laikais bažnyčia vėl buvo paversta archyvu.
Tik 1998 m. į bažnyčią sugrįžę pranciškonai konventualai pradėjo restauravimo darbus, kurių vaisiai šiandien akivaizdžiai matomi tik pravėrus šventovės duris.
Pakilusi lyg feniksas iš pelenų
Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos direktorius Vidmantas Bezaras teigė, kad Lietuva ir Lenkija turi daug bendro paveldo, o istorijos bendrumus ir dalies paveldo praradimus geriausiai kaip tik ir atspindi šios bažnyčios naikinimo, o dabar ir prisikėlimo istorija.
Lietuva ir Lenkija turi daug bendro paveldo, o istorijos bendrumus ir dalies paveldo praradimus geriausiai ir atspindi šios bažnyčios naikinimo, o dabar ir prisikėlimo istorija.
„Beveik penkiasdešimt metų daugelis bažnyčių Vilniuje buvo uždarytos, naikintos ir tik nuo 1990 metų mes įgavom galimybę savo rankomis prisidėti prie kultūros paveldo atkūrimo, aktualizavimo ir parodymo miestiečiams bei užsienio svečiams. Turėdami tokią ilgą paveldo naikinimo istoriją, vieni patys nesugebėtume to atkurti, tad džiaugiamės ilgu ir nuosekliu bendradarbiavimu su Lenkijos kolegomis, kurių dėka vienos seniausių ir vertingiausių Vilniaus bažnyčių skliautai atgijo“, – teigė V.Bezaras.
Jam antrino ir Šv.Maksimilijono Marijos Kolbės provincijos ministras, pranciškonas vienuolis br. Wojciechas Kuligas OFM Conv. Pasak jo, daugelis prisimename, kaip ši bažnyčia atrodė prieš dešimtmetį, o per tą laiką atliktų darbų efektas tiesiog stulbina.
„Tai svarbi vieta tiek pranciškonams, tiek Lietuvos ir Lenkijos istorijai. Ir ypatinga ši bažnyčia Vilniaus miestui. Šv.Antanas, kuris vaizduojamas freskose, nors daugybę metų buvo uždengtas ir paslėptas po tinko sluoksniu, tačiau visada čia buvo. Dabar jo istorija taip pat yra atidengta ir šiais profesionaliai restauruotais piešiniais galime visi grožėtis“, – kalbėjo pranciškonas iš Lenkijos.
Freskų konservavimo, restauravimo ir atkūrimo darbai bažnyčioje prasidėjo 2013 metais. Darbus atliko lietuvių ir lenkų restauratorių grupės.
Freskų konservavimo, restauravimo ir atkūrimo darbai bažnyčioje prasidėjo 2013 metais. Darbus atliko lietuvių ir lenkų restauratorių grupės.
Pasak restauratorės Rasos Kutkaitės, per sovietinės okupacijos laikotarpį bažnyčios skliautai daug kur buvo labai prastos būklės – kai kur tinkas buvo atšokęs nuo drėgmės ir byrėjo ant žemės, vietomis tapyba buvo apėjusi pelėsiais ir sugadinta nepalankių sąlygų, tad visi darbai reikalavo labai kruopštaus ir nuoseklaus darbo.
„Šiandien atkurtuose 22 tapybos paveiksluose galima matyti ir skaityti šv. Antano gyvenimo istoriją bei pasakojimą apie jo padarytus stebuklus. Šalia siužetinių pasakojimų svarbi yra ir dekoratyvinė tapyba bei ornamentai, kurie yra sudedamoji viso šio didžiulio kūrinio dalis“, – kalbėjo restauratorė R.Kutkaitė
Visi darbai finansuoti Lenkijos vyriausybės lėšomis pagal „Kultūros paveldo apsaugos užsienyje“ programą. Šią programą nuo 2020 m. administruoja Varšuvoje įsikūręs institutas „Polonika“. Visi darbai kainavo daugiau nei vieną milijoną zlotų.
