Fotografą Remigijų Pačėsą (1955–2015) kolegos prisimena kaip „matytoją“. Jo pastebėti kasdieniški objektai tapdavo begalybės įžvalgomis. Parodoje pirmą kartą pristatomi visi Pačėsos kūrybos etapai – ne tik ankstyvieji sidabro atspaudai, bet ir montažai, koliažai, monotipijos, autoportretai, spalvota fotografija.
„Geltona gulbė neatplauks“ Pačėsa užrašė ant upės nuotraukos, iš kurios sidabro vandenų bene pirmąkart išnyra geltoni topinambai. Taupiomis frazėmis jis mėgdavo vaizdus papildyti numanomo pasakojimo sluoksniu: „Parėjau“, „Antradienis – darbo diena“, „Pilka diena – pilka žuvėdra“, „Pas poeto kapą“. Ilgainiui pakakdavo angliška rašyba iškreiptos nuorodos „shtai". Galiausiai jos irgi nebeliko, nes vaizdas kalba pats – „šešėlis rodo šviesą“.
Kartu su bendraminčiais – Alfonsu Budvyčiu, Algirdu Šeškumi, Vytautu Balčyčiu, Violeta Bubelyte, Gintaru Zinkevičiumi – Pačėsa klausėsi nudėvėto miesto poezijos ir šiukšlių konteinerių žvangesio, šaipėsi iš įkyraus kultūros rimtumo. Apie 1991 m. susidraugavęs su menininke Vega Vaičiūnaite, išmoko spausdinti monotipijas. 2004 m. vėl grįžo į Marijampolę ir ten fotografavo savo pasivaikščiojimų takus po lietaus, rūke, apkritusius lapais, sniegu, saulėtą, baltą, bet dažniausiai pilką dieną. Bežiūrint į tuos mažyčius nekintančios geometrijos skirtumus, išryškėja laiko upė, kurioje tobulai žvejojo Pačėsa.
Paroda „Geltona gulbė neatplauks“ pirmą kartą buvo surengta 2017 m. liepą Fotografijos muziejuje Šiauliuose, 2018 m. vasarį – Kauno fotografijos galerijoje. Vilniuje paroda skyla į dvi dalis: ankstyvieji Pačėsos darbai eksponuojami Vilniaus fotografijos galerijoje, o marijampolietiškas laikotarpis – „Prospekto galerijoje“.
