Jau kelerius metus panašaus pobūdžio turai „Helsinki Art Walk“ vyksta Suomijoje. O apie Vilniuje šiemet startavusią, beveik pusę metų trukusią iniciatyvą susitikome pakalbėti su Vilniaus dailės akademijos studentėmis: idėjos autore Ieva Sipavičiūte ir menotyrininke, ekskursijas vedusia gide Deima Žuklyte-Gasperaitiene.
– Lygiai prieš mėnesį vyko paskutinis šio sezono „Vilnius Art Walk“ ekskursijų turas po galerijas. Kiek jų iš viso vyko? Jei palygintumėte pirmą ir paskutinę ekskursijas, kas pasikeitė?
I.Sipavičiūtė: Kaip ir planavome, buvo 5 turai. Manau, labiausiai pasikeitė kokybė, nes su kiekviena ekskursija dailėtyrininkės įgavo vis daugiau drąsos, susiformavo pasiruošimo parodoms procesas.
D.Žuklytė-Gasperaitienė: Pirmosios ekskursijos, kurias rengėme, dar nebuvo viešos, todėl jas vadinome bandomosiomis. Į jas kvietėme draugus ir pažįstamus, jose buvo mažiau žmonių, be to, nedalyvavo parodų autoriai. Ekskursijos buvo jaukios, žmonės noriai įsitraukė į kūrinių analizavimą ir interpretavimą, uždavinėjo klausimus.
Pirmoji vieša ekskursija sulaukė didelio publikos susidomėjimo, tačiau lankytojai nebuvo tokie drąsūs. Visgi kiekvieną kartą į turą susirenka skirtingi žmonės, kurie sukuria kitokią ekskursijos atmosferą. Kartais grupėje būna keli drąsiai savo nuomonę išsakantys žmonės, kurie ir kitus paskatina dalytis savo mintimis. O kitose ekskursijose uždavus klausimą niekas neskuba atsakyti garsiai. Tai nėra blogai – žmonės turbūt apmąsto klausimus ar tyliai aptaria juos su draugu.
– Koks buvo jūsų tikslas? Ar pavyko jį įgyvendinti?
I.Sipavičiūtė: Tikslas – supažindinti žmones su vizualiuoju menu, kuris rodomas čia ir dabar. Tai nuolatinis procesas. Manau, tai – dar tik mūsų kelio pradžia, tad apie pasiektus tikslus anksti kalbėti.
D.Žuklytė-Gasperaitienė: Galėčiau papildyti, jog mes taip pat siekiame skatinti žmones dažniau lankytis parodose ir tai daryti savarankiškai, ne vien su ekskursijomis – tiesiog einant pro šalį, turint laisvą valandėlę užsukti į galeriją. Nemanau, kad tokį tikslą būtų įmanoma pasiekti ekskursijas rengiant vos keletą mėnesių. Kai jas vesime keletą metų, tuomet ir galėsime kalbėti, ar tikslą pavyko įgyvendinti.
– Kas sudarė jūsų auditoriją – menu besidomintys žmonės ar kaip tik su juo tiesiogiai nesusiję, bet norintys daugiau sužinoti?
D.Žuklytė-Gasperaitienė: Mūsų auditorijoje tiesiogiai su menu susijusių žmonių – menininkų, dailėtyrininkų, menų studentų ar ketinančių tai studijuoti – buvo mažuma. Daugiausia lankėsi kitų specialybių atstovai.
– Kaip manote, ar šiuolaikinio meno parodos gali būti lengvai suprantamos kiekvienam žmogui be gidų ar galerininkų pagalbos?
I.Sipavičiūtė: Man asmeniškai dažnai yra sunku, tikriausiai todėl labai patiko Helsinkyje matytas panašus turų modelis, kokį taikome ir mes. Norėjosi, kad būtų galima ateiti į parodą ne vienam, bet su žmogumi, kuris žino daugiau. O taip pat tai – puiki galimybė neatidėti apsilankymo galerijoje kitam vakarui ar kitai savaitei.
D.Žuklytė-Gasperaitienė: Nepasakyčiau, kad gali būti lengvai suprastos, tačiau įdėjus šiek tiek, kad ir minimalių, pastangų – žinoma, kad gali būti suprastos. Tomis minimaliomis pastangomis laikyčiau anotacijos perskaitymą, pasidomėjimą: kas yra jos autorius, ką jis dar yra sukūręs, kokios temos dominuoja jo darbuose ar kokias kūrybines strategijas jis naudoja. Žinoma, šiuolaikiniame mene nemažai nuorodų į meninį kontekstą, bet jo nežinojimas dažniausiai nėra meno kūrinio suvokimo kliūtis. Daugelis menininkų kalba apie socialinį kontekstą, aktualijas, kurios yra artimos įvairiems visuomenės nariams.
– Jūsų turuose dalyvavo ir patys menininkai, kurie pasakojo apie kūrybą, atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus. Kaip manote, kiek svarbu žiūrovams žinoti paties menininko intenciją, pradinę kūrinių idėją, o gal meno kūrinys turi kalbėti pats už save?
D.Žuklytė-Gasperaitienė: Taip, dažniausiai mūsų turuose dalyvaudavo ir patys menininkai. Manau, kad tai dažnai užkirsdavo kelią individualioms auditorijos interpretacijoms, tarsi nurodydavo vienintelį teisingą kūrinio perskaitymo būdą.
Meno kūrinys pats už save kalba tikrai ne visais atvejais, dažniausiai tai būdinga modernistiniams darbams. Modernistai laikosi nuostatos, kad jie sukuria kūrinį ir čia jų darbas baigiasi – viską, ką norėjo pasakyti, sudėjo į darbą, tad pridurti nebėra ko. Manau, kad tokiu atveju žiūrovams drąsiau patiems analizuoti darbą – nebylus dailės kūrinys neužginčys, o kadangi menininkai šalia savo darbų nepateikia išsamių paaiškinimų, kokią idėją turėjo, taip pat egzistuoja ir didelė interpretacijos laisvė.
Šiuolaikinio meno šalininkai kur kas aktyviau komunikuoja su auditorija, parodą palydi tekstais, komentuojančiais jos sumanymą, moka sklandžiai išsakyti savo idėjas. Tokiu atveju turbūt svarbiau žinoti menininko intenciją, nors vėliau darbą galima analizuoti nebūtinai tame kontekste, kuriame jį pateikė autorius.
– Kuri paroda sulaukė daugiausia publikos susidomėjimo, interpretacijų? Ar buvo kokių nuotykių vedant ekskursijas?
D.Žuklytė-Gasperaitienė: Įdomiausias nutikimas buvo, ko gero, tada, kai pristačius Vyganto Paukštės parodą paminėjau ir tai, kad autorius dirba Justino Vienožinskio dailės mokykloje, dėsto Vilniaus dailės akademijoje. Po ekskursijos prie manęs priėjo moteris, kuriai kilo noras mokytis tapyti ir piešti pas šį menininką ar lankyti suaugusiųjų kursus Vienožinskio mokykloje, nes dailė buvo sena jos svajonė.
– Ar ketinate tęsti šią iniciatyvą? Kokie ateities planai?
D.Žuklytė-Gasperaitienė: Planuojame rugsėjį tęsti ekskursijų ciklą. Kviesime vilniečius toliau tęsti pažintį su vizualiuoju menu kartu su „Vilnius Art Walk“.
