„Sakyčiau, tas laikmetis buvo unikaliai negatyvus – okupuotoje Lietuvoje – caro armijos pulkai ir imperijos bastionas – tvirtovė. Visur buvo jaučiamas imperializmas, priespauda. Miestas turbūt niekada nebuvo toks nelaisvas nei tuomet. Tai buvo tvirtovė – apjuosta fortais, baterijomis, gynybiniais grioviais ir pylimais, tvoromis ir spygliuota viela. O norint patekti į tvirtovę – tekdavo gauti leidimą”, – apie vietos unikalumą pasakoja Kauno tvirtovės parko vadovas Egidijus Bagdonas.
I-ajame forte įkurta architekto Manto Maziliausko instaliacija „RestArt” – tai kvietimas ir stiprus pareiškimas – perkrauti ir paleisti iš naujo, ne tik apleistus karinius objektus, tačiau šiuo pandemijos laikotarpiu ir save.
90-ies metrų skersmens baltą žiedą skurti reikėjo daugiau nei 1,2 km audinio ir 1,4 km lyno, 250 metrų vamzdžių, kūrinys pareikalavo atkaklaus pagalbininkų darbo.
„Archiskulptūrinė žiedo instaliacija metaforiškai atliepia ir Kauno, kaip žiedinės tvirtovės ratą... Tik dalykas su baltuoju vėju jau kitas – tai atvirkščia tvirtumui, sunkiui ir požemiui forma ir turinys. Tai nebe karo, tai – kūrybos reikalas, veikiantis kaip galimas pasaulėjautos ir savikūros kintantis laukas. Šiandien, šalia karinių šmėklų nerimo, šalia virusų ruporų... Restart'o, atsikūrimo būsenos tylus šauksmas, kviečiantis mus prisiminti pirmapradę, nekonvencinę žmogaus kilmę, patirti baltą, šviesos pradžios spalvą, kaip švarią galimybę, kaip dvasios pergalę!” – apie savo instaliaciją pasakoja Mantas Maziliauskas.
„Ką norime parodyti? Ko trūkstą fortų žiedui? Neabejotinai, šviesos. Norime suskurti situaciją lyg šis tvirtovės palikimas būtų lyg šviesus lapas kultūros ir bendruomenės tvirtovei. Daugelį metų pamirštus ir apleistus tvirtovės fortus apjungė Kauno tvirtovės parko atsiradimas. Jau ketverius metus veikianti įstaiga – Kauno tvirtovės parkas – pamažu perima valdyti vis daugiau fortų, amunicijos sandėlių ir kitų fortifikacinių objektų Kaune bei rajone.
Tai reiškia, jog perimame ir atsakomybę už šiuos statinius bei milžinišką teritoriją – daugiau nei 200 ha. aplink juos. Ir tai nėra šiaip laukas – tai ištisi įtvirtinimai, pylimai, grioviai, šlaitai, požemiai ir t.t. Taigi šis milžiniškas palikimas – Kauno tvirtovės kompleksas, yra ir labai komplikuotas. Tačiau kiekviena komplikacija yra ir milžiniška galimybė. Net ir maži pokyčiai fortuose yra pastebimi ir vertinami. Tai tampa saugesnėmis, lankomomis erdvėmis. Ieškodami panaudojimo galimybių kaupiame ir įvairių praktikų patirtį – pavadinčiau tai, kūrybišką paveldo vietokūra. Nors ir vieta – paveldinė, tačiau ją reikia perkurti, permastyti ir funkcines zonas, nieko nenugriaunant, o išsaugant“, – teigia E.Bagdonas.
E.Bagdonas sako, kad išsaugoti tvirtovę – taip pat didelis iššūkis.
„Prieš kelis dešimtmečius sparčiai pradėti plėšti karnizų apskardinimai, metalo ieškotojų lobiu tapo ir durys, langai. Neapsaugoti fasadai nuo vandens, tad vyksta nesustabdoma mūro erozija. Fortai per daugelį metų tapo ir lokaliais sąvartynais, dar ir šiandien – kuomet visame mieste veikia ne viena atliekų surinkimo aikštelė, miestiečiai vis dar neatsakingai teršia“, – pasakoja Kauno tvirtovės parko vadovas.
„Tvirtovės parkas šiandien tarsi eksperimentų erdvė, bandymų poligonas, kuriame mokomės kartu vystyti šį gynybinį paveldą darnoje su gamta, istorija ir žmogumi“, – sako E.Bagdonas.
Antroji „RestART“ instaliacijos dalis, esanti forto kareivinėse – „Saulės akys“. Tai architektūrinė instaliacija, kuri sukuria performuotą erdvę – šiltą, jaukią, su medžio grindimis ir modernistiniais elementais – saulės spinduliais. Ši instaliacija liks ir kvies lankytojus bei vietos bendruomenę (jei tik leis karantino ribojimai) užsukti diskutuoti apie fortų ateitį.
E.Bagdonas primena, kad fortuose žiemoja šikšnosparniai, tad dalyje teritorijų ir požemių draudžiama lankytis. Pavieniai lankytojai galės apžiūrėti meno kūrinius atvirose erdvėse.
