– Nomeda, prisiminkite kaip gimė idėja organizuoti virtualų kūrybingų žmonių sambūrį?
– Tiesą sakant, iš pradžių negalvojau, kad šis reikalas įgaus tokį pagreitį. Kai pirmą karantino vakarą, o mes su sūnumi Titu startavom net anksčiau nei oficialiai buvo paskelbta, jis paklausė ar nenorėčiau drauge papaišyti. Mintis pasirodė smagi ir sugalvoję taisykles – piešti ne ilgiau nei pusvalandį, o temą rinktis atvertus pirmą pasitaikiusį knygos puslapį. Lygiai 19.00 prisėdom pusvalandžiui ir nupiešėm pirmus piešinius.
Buvo labai smagu ir nusprendę, kad tokiu metu gerais dalykais reikia dalintis, įkėlėm į facebook’ą. Po kelių dienų prie mūsų prisijungė Ramunė Vigelė ir Zina Bružienė, mūsų krikšto močios, taip sakant, o po savaitės mes jau buvom būrys bendraminčių, kuris beveik nepasikeitusia sudėtimi keliavo per šiuos nelengvus saviizoliacijos ir priverstinės atskirties mėnesius. Beliko sugalvoti pavadinimą ir taisykles. „PapaiŠėliojimai“ galėjo būti ir „PaiŠėliojimais“, bet sutikit, ne taip juokinga. O taisyklės – jų tiesiog nėra, nes mūsų sumanymą piešti pusvalandį daugelis linksmai ignoruoja ir darbus apžiūrai kelia ligi vidurnakčio, o kartais ir sekantį rytą. Priemonės, formatas irgi niekada nebuvo ribojami. Tokiu būdu mūsų kolekcijoje yra piešinių pieštukais ir flomasteriais, akvarelių, pastelių, piešinių kompiuterinėmis programomis, fotografijų bei aplikacijų.
– Ar visi šio virtualaus projekto dalyviai yra dailininkai?
– Pradėsiu nuo paminėtų Zinos ir Ramunės. Pirmoji – lituanistė, mylima Vyto Palavinsko lietuvių kalbos mokytoja, buvusi mokyklos direktorė, Ramunė – plaukų stilistė, ,,Ramunės linija“ savininkė, prieš keletą metų atradusi akvarelę, o tada jau aš atradau Ramunę. Nemaža mūsų kompanija dėl savo įvairovės yra dar didesnė – vaikai ir neužaugę suaugusieji, meno profesionalai ir ką tik užgimę mėgėjai, lig šiol pieštuką naudoję tik telefono numeriui užsirašyti, gyvenantys Lietuvoje ir tolimame ar artimesniame užsienyje. Stebiu kaip jie keičiasi, drąsėja ir imasi pačių sudėtingiausių priemonių bei temų. Ne kiekvienas profesionalas išdrįs imituoti žinomo dailininko stilių, nusipiešti autoportretą ar per pusvalandį nupiešti neįprastas ir nekasdieniškas temas, kurias kaskart sumanydavo vis kitas projekto dalyvis.
– Per du mėnesius, diena iš dienos praleisdavote prie kompiuterio. Karantiną vis pratęsdavo ir pratęsdavo, reikėjo kantrybės. Ar nekirbėjo mintis viską mesti?
– Startavom kovo 14 dieną, taigi, jau ilgiau nei porą mėnesių kasdien, drauge su dauguma dalyvių, 19 valandą prisėdam pusvalandžiui, kad po jo įkeltume tai kas pavyko, o tuomet jau iki vidurnakčio lietųsi emocijos, smagūs ir taiklūs komentarai. Išryškėjo filosofai, humoristai, pasakotojai, konceptualistai. Jei ne ši dalis, galimas dalykas dabar pieštume dviese su Titu. Na gal dar Vytu, kuris palaiko visus mano sumanymus. Paprastas papaišėliojimas išvirto į mobilizuojančią savipagalbą, grupinę terapiją. Kitaip kaip vitaminais viso to nepavadinsi. Tai yra ta situacija, kai sėdėjimas virtualybėje gali būti labai prasmingas.
– Sekdama ir pati dalyvaudama grupės kūrybinėje veikloje, pastebėjau, kad netrukus atsirado pagalbininkų, siūlančių temas.
– Temas patys galvojome neilgai. Sumaniau, kad labai smagu žinoti, jog kiekvieno dalyvio nuomonė svarbi ir kiekvienas taip pat turi įtakos tam, kas vyksta, todėl po savaitės temas jau siūlė visi dalyviai iš eilės, kuriems iš vakaro parašydavau žinutę. Šioks toks nuotykis kiekvienam keistai ramiais karantino laikais, kai sužinai, kad rytoj siūlysi temą penkiasdešimčiai žmonių. Kartais pakviesdavau kokį nedrįstantį prisijungti, bet kas vakarą stebintį mūsų paišėliojimus būsimąjį menininką. Žodžiu, žaidėm visais įmanomais būdais, nuotykius pasidarydami iš įvairiausių smulkmenų, keičiančių sudėtingą kasdienybę. Atsirado sakančių, jog savo dienotvarkę dėliojasi palikdami šventą vakaro valandą mūsų virtualiam pasimatymui. Visai neseniai visa kompanija persikėlėm į grupę, nes manau, kad per tuos mėnesius užaugom ir užknisom visus savo facebooko burbulo gyventojus. Jau kurį laiką temos moderatoriais tampa vis kitas žmogus tai reiškia, kad įrašo trumpą siužetą ir pats paskelbia savo sumanytą temą,. Dėl to grupė tampa vis įdomesnė ir įvairesnė.
– Kiek žmonių prisijungė per tą laikotarpį, kaip išaugo grupė?
– Mūsų vis daugėja, šiandien grupėje 153 žmonės, bet aktyvių, tai yra piešiančių dalyvių, visą tą laiką beveik panašiai – apie penkiasdešimt. Viskas teisingai menininkai be žiūrovų gyventi negali, todėl jungtis gali visi – tiek potencialūs dalyviai, tiek stebėtojai.
Nė viena erdvė negali būti bloga protingų ir kūrybingų žmonių sambūriui.
– Ar visų darbai bus eksponuojami parodoje?
– Per tuos porą mėnesių bendromis jėgomis sukūrėme per du tūkstančius paveikslų. Tokią ekspoziciją būtų sunku sukišti net į Valdovų rūmus, o Trakų Vokės dvaro sodyba, kurioje ir įvyks mūsų paroda, yra labai gražus ir erdvus pastatas, bet ne guminis, todėl sutarėme, kad atsirinksime po šešis darbus ir pateiksime visuotinei peržiūrai. Vis dėlto, svarbiausias parodos tikslas – atkaklių, pašėlusių, kūrybingų, geranoriškų ir komunikabilių žmonių pirmas pasimatymas, iš virtualybės persikeliant į realybę.
Kūrinių atrankos tokioje demokratiškoje kompanijoje būti negali, tik autorius sprendžia kokius savo darbus jis nori matyti bendroje parodoje.
– Žinau, kad iki šiol nepažįstami žmonės susidraugavo socialiniuose tinkluose būtent papaišėliojimų dėka, nemokėję piešti, panoro lankyti piešimo pamokas, susidomėjo dailės istorija.
– Akivaizdu, kad tai tikra bendraminčių grupė. Joje pačių įvairiausių profesijų ir amžiaus žmonės, kiekvienas turintis savo žodį ir randantis motyvaciją tobulėjimui.
Nė viena erdvė negali būti bloga protingų ir kūrybingų žmonių sambūriui. Tik nuo mūsų priklauso koks turinys kunkuliuoja socialiniuose tinkluose. Kūryba yra vienas tų įstabiausių dalykų, kuris papuošia net virtualybę, o ypač, karantino metu.
