„Dama su vėduokle“ vis dar gulėjo ant dailininko molberto, kai 1918 metų vasarį tapytojas mirė nuo gripo sukelto plaučių uždegimo.
Savo faktūra ir tonu radikaliai besiskirianti nuo prieš dešimtmetį sukurtų žinomesnių jo šedevrų „Dama su vėduokle“ atrodo tarsi ištraukta iš kito pasaulio ir rodo, kur link krypo G.Klimto vaizduotė.
„Dama su vėduokle“ – tai susipynusių raštų ir susimaišiusių ritmų stebuklas, kuriame užfiksuota jauna moteris, paskendusi mintyse, stovinti priešais mus ir klausiamai žvelgianti į tolį kairėje. Jos tapatybė lieka nežinoma. Kad ji nepastebėjo mūsų įsiveržimo į intymią erdvę, kurioje ji gyvena – miegamąjį ar buduarą, – pakankamai aiškiai matyti iš to, kaip nepastebimai jos puošnus chalatas nuslysta nuo rankos ir kaip nedrąsiai jos pirštai laiko sulankstomą vėduoklę, saugančią jos krūtinę – pavojingą atramą, kuri, rodos, vos vos gali nukristi.
Įžengusi į paveikslą moteris mus sužavi kruopščiai surežisuotu raštų, pigmentų ir tekstūrų susidūrimu, kuris ją įtvirtina šioje viliojančiai stilizuotoje vietoje. Šis darbas – tai ryškus paties G.Klimto kultūrinių manijų inventorius: nuo plazdančių kinų rūbų iki plaukiojančio japonų ukiyo-e medžio raižinių lyrizmo, kuriuos dailininkas kolekcionavo ir kuriais rėmėsi ieškodamas įkvėpimo. Pasak austrų ekspresionisto Egono Schiele's, kurio mokytoju buvo G.Klimtas, G.Klimto namuose buvo „daugybė japoniškų spaudinių ant sienų“ ir „didžiulė spinta, kurioje buvo saugoma jo nuostabi kinų ir japonų rūbų kolekcija“. Turtingas jaunos moters žalios ir auksinės spalvos dryžuoto chalato šilkas, jos porcelianinis veido atspalvis, rausvas rožinis, kaštoninės garbanos ir įsivaizduojamas vėduoklės lapų virpėjimas – visa tai sudaro maištą, kurį dar labiau pagyvina chaosas už jos.
Šis plokščias fonas, primenantis japoniškų medžio blokų ir dažyto kinų porceliano glotnius matmenis, galėtų būti tiek pat gerai dekoruoti tapetai, tiek nematerialus jaunos svajojančios moters vaizduotės audinys. Čia plūduriuoja mistinis feniksas (arba Fènghuáng, kinų mitologijoje simbolizuojantis grakštumą ir dorybę) su pasakiškomis smaragdo spalvos plunksnomis, tarsi išskridęs iš jos proto paslapties. Priešais feniksą, stovintį dešinėje drobės pusėje, kurio krūtinės plunksnos spindinčio ultramarino spalvos, stovi ilgakojė gervė - išminties ir nemirtingumo emblema, o aplinkui nerealus oras sprogsta ryškiais rausvų lotoso žiedų sprogimais, reiškiančiais grožio nekintamumą.
„Dama su vėduokle“ yra vienas iš nedaugelio privačių G.Klimto, vieno iš pagrindinių Vienos Sezession meno judėjimo atstovų, portretų. Paskutinį kartą paveikslas buvo parduotas 1994 m., kai už jį buvo gauta 11,6 mln. dolerių (9 mln. svarų sterlingų). Praėjus beveik 30 metų, paskutinis Klimto paveikslas aplenkė René Magritte'o „L'empire des Lumières“, kuris 2022 m. buvo parduotas už 59,4 mln. svarų sterlingų (75,6 mln. JAV dolerių), Alberto Giacometti „Einantį žmogų I“, kuris 2010 m. už 65 mln. svarų sterlingų (83 mln. JAV dolerių) pasiekė bet kurio Europos aukcione parduoto meno kūrinio rekordą, ir Claude'o Monet „Le Bassin aux Nymphéas“, kuris 2008 m. buvo parduotas už 40,9 mln. svarų sterlingų (52 mln. JAV dolerių).
Greta žinomesnių Klimto darbų, tokių kaip „Bučinys“ ir „Adelės Bloch-Bauer I portretas“, „Dama su vėduokle“ atskleidžia, kaip toli dailininkas buvo nuėjęs kūrybiniu požiūriu per dešimtmetį iki mirties. Nebėra įžūlaus aukso lakštų blizgesio, kuris jo jausmingus objektus išaukštino iki pasaulietinių ikonų. Daug laisvesni ir ekspresyvesni teptuko potėpiai, o „Dama su vėduokle“ savo intensyvumą grindžia medžiaginių ir psichologinių tekstūrų susiliejimu, kai viskas susilieja į vieną blizgančią medžiagą. Šį nefiksuojamo kintamumo pojūtį sustiprina paveikslo momentai, kai vis dar matomas plikas drobės audinys – nenudažytos dėmės, dėl kurių kai kas įtarė, kad darbas dar nebaigtas. Tačiau tai paveikslas, kurio pati galia kyla iš kintamumo ir fragmentiškumo. Jo nebaigtumas yra tai, kas jį užbaigia.
