Vis dėlto vizualiųjų menų edukacija ir vizualinio raštingumo įgūdžių stiprinimas mokyklinio amžiaus vaikams Lietuvoje kol kas egzistuoja veikiau pavienių institucijų ir asmenų iniciatyva – bendros šalies moksleivius vienijančios strategijos kol kas nėra, tačiau meno institucijos bando kamšyti vis atsirandančias spragas.
Apie tai pasakoja programos „Kūrybinės partnerystės“, siekiančios mokyklose ugdyti kūrybingą bei kritiškai mąstantį žmogų, iniciatorė ir vadovė Milda Laužikaitė: „Bendrojo ugdymo programose nelabai yra tokios sąvokos kaip „vizualinis raštingumas“. Kalbėti apie vizualinį raštingumą kaip apie strategiją sunku, būtų galima minėti tik atskirus atvejus, kai to imasi mokytojai.“
Pasak M.Laužikaitės, natūralu, jog mokyklose nesant išteklių dirbti su vizualiniu raštingumu, kultūros institucijos galėtų suvaidinti reikšmingą vaidmenį: „Tačiau čia, jei kalbėsime apie tikslingą ugdymą, trūksta kryptingumo ir susitarimo, pvz., kad muziejus paskelbtų, jog kviečia mokyklas ir siūlo vizualinio raštingumo programą. Galbūt yra buvę specifinių atvejų, bet dažniau tai yra siejama su konkrečiu turiniu, kolekcija, paroda. <...> Nepavyksta įgyvendinti ir to, kad apsilankymas kultūros institucijose būtų iš anksto planuojamas, jog turint kažkokį iššūkį būtų bandoma meno institucijose kompensuoti tai, ko neduoda mokykla. To labai trūksta.“
Moksleivių vizualinio raštingumo įgūdžiai – minimalūs
M.Laužikaitė taip pat įsitikinusi, jog nors šiandien mokyklose akcentuojamas integruotas mokymosi procesas, realybėje tai vyksta sunkiai: „Tokie dalykai kaip dailė, muzika – vis dar marginalizuoti, jaučiama dalykų hierarchija.“
Apie kritinio mąstymo įgūdžių ir dėmesio menams stoką kalba ir Šiaulių dailės galerijos kultūrinių renginių ir parodų kuratorė Ernesta Šimkienė: „Lietuvos moksleivių vizualiojo raštingumo įgūdžiai nėra džiuginantys, nes mokyklose, šeimose nėra diegiamas suvokimas, kad tai svarbi sritis asmenybės kūrybiškumui, mąstymui ugdyti. Visi koncentruojasi į kietąsias sritis, egzaminus, prarasdami galimybę tų pačių tiksliųjų mokslų mokymosi [proceso] palengvinimui, pagilinimui, platesniam pasaulio dėsnių suvokimui, pasitelkiant vizualumą ir vizualinį raštingumą. Taip užauga karta, kuri apie meną gali pasakyti tik „gražu“ arba „negražu“, arba „nekabinčiau tokio meno savo namuose“.
Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) edukacinės programos koordinatorius Audrius Pocius teigė, jog moksleiviai yra ištroškę praktinių žinių: „Bet kas, ko jie negali tiesiogiai panaudoti ar pritaikyti savo (kartais labai tiesmukiems) poreikiams, ilgai moksleivių dėmesio neišlaiko. Čia ir atsiveria viena pagrindinių bendrosios edukacijos spragų – panašu, kad moksleiviai nėra motyvuojami smalsauti, jei už tai nėra žadama kažkokio atlygio. Tai gerokai apriboja pasaulį, kurį jie gali patirti“.
A.Pociui antrino ir Nacionalinės dailės galerijos (NDG) edukacinių programų kuratorė Eglė Nedzinskaitė: „Vizualaus raštingumo įgūdžiai yra minimalūs ne tik tarp moksleivių, bet ir tarp mokytojų, ne vizualaus meno srityje dirbančių žmonių.“
Iššūkiai: išankstinis nusistatymas ir moksleivių baimė eksperimentuoti
Kalbinti edukacinių programų kuratoriai teigė, jog organizuojant edukacinę veiklą susiduriama su skirtingais iššūkiais: tai ir finansavimo bei žmogiškųjų išteklių trūkumas, ir išankstinė nuomonė apie šiuolaikinį meną bei jam atstovaujančias institucijas.
Pavyzdžiui, Šiaulių dailės galerijoje nėra darbuotojo, kuris dirbtų tik su edukacija, todėl iššūkiu tampa edukacinės veiklos organizavimo derinimas su kitais darbais. Vis dėlto per metus čia organizuojamose edukacinėse veiklose apsilanko beveik 1000 moksleivių, o edukacinės veiklos vykdomos dviem kryptimis: moksleivių atostogų metu rengiamos kūrybinės dirbtuvės su skirtingų sričių meno kūrėjais bei organizuojamos programos moksleivių grupėms, kurias veda patys galerijos darbuotojai.
„Kitas iššūkis – pasiekti mokyklas, pralaužti jų sistemas, nes mokyklos kuo toliau, tuo sunkiau išeina iš savo klasių dėl įvairių suvaržymų ir leidimų. Net matematikos, literatūros, chemijos, istorijos ir kitų dalykų mokymasis galėtų vykti tyrinėjant vizualaus meno kūrinius, bet šias sienas dar labai sunku pajudinti. Dar vienas iššūkis – pačių moksleivių išankstinis nusistatymas, kad menas tai kažkas, kas skirta ne jiems, o ėjimas į šiuolaikinio meno galerijas – tik laiko gaišimas, todėl būname laimingi, kai tos nuostatos po pravestų edukacinių programų šiek tiek sugriūna“, – kalbėjo E.Šimkienė.
Su panašiomis problemomis susiduriama ir Vilniuje. A.Pocius teigia, jog pagrindinis iššūkis organizuojant edukacines programas ŠMC – vyraujanti nuomonė, kad šiuolaikinis menas yra nesuprantamas, atsietas nuo moksleiviams rūpimos problematikos ar kasdienio pasaulio.
„Vis dėlto, manau, kad per pastaruosius kelerius metus buvo padaryta didelė pažanga. Jei 2015 metais į programas susirinkdavo patys drąsiausi mokytojai su savo grupėmis, dabar jų sulaukiame daugiau, iš įvairesnių miestų ir mokyklų. Per metus Šiuolaikinio meno centro edukacinėje programoje dalyvauja apie 2000 moksleivių“, – sakė koordinatorius.
Pasak A.Pociaus, edukacinė programa kuriama specialiai kiekvienai parodai ir ją sudaro dvi dalys: teorinė – ekskursija po parodą, kurios metu pasakojama apie kūrinius, diskutuojama apie jų kontekstą, vizualinę raišką, bei praktinė – kūrybinė užduotis, skirta atlikti grupėje ar individualiai, priklausomai nuo parodos pobūdžio.
„Teorinė užsiėmimo dalis yra ne tiek sausas faktų atpasakojimas apie menininką (-ę) ar kūrinius, kiek diskusija. Stengiamasi kiek įmanoma parodą „įprobleminti“ ir parodyti, kaip tam tikros meninės problemos atliepia kasdienybės realijas. Taip pat siekiama įtraukti pavyzdžius iš bendrojo lavinimo programos, ar tai būtų įdomioji matematika, istorija, literatūra, fizika ar kiti mokslai. Praktinė dalis yra rengiama siekiant leisti moksleiviams patiems prisiliesti prie kūrinių ar parodos atsiradimo „vidinės logikos“, tokiu būdu kiek įmanoma skatinant nusimesti išankstines nuostatas apie menininkus genijus ir patirti, kad menininkas yra kiekvienas, kuris geba jautriai žvelgti į jį supančią aplinką“, – sakė A.Pocius.
Pasak E.Nedzinskaitės, organizuojant edukacines veiklas NDG, susiduriama su vaikų dėmesio koncentracijos stoka, baime eksperimentuoti, klysti: „Vaikai bijo padaryti ką nors ne taip, negeba išreikšti savo kūrybiškumo.“
Pasak jos, NDG edukacinių užsiėmimų moksleiviams tikslas yra ne išmokyti konkrečių meno technikų, o per įvairias kūrybines veiklas supažindinti vaikus su galimybėmis „skaityti" meno kūrinius: „Naudojamės metodais iš įvairių meno edukacijos teorijų (pavyzdžiui, Visual Thinking Strategies), patirtimi keliaujant po kitus Europos muziejus, susitinkant su kitais Lietuvos ir užsienio edukatoriais. Dažnai tariamės su grupę atvesiančiais mokytojais, koks užsiėmimas būtent šiems vaikams labiausiai tiktų. Dažnai užsiėmimuose tyrinėjame meno kūrinius per mokslo prizmę (biologiją, fiziką, chemiją, istoriją), kasdienybės patirtį. Kitaip tariant, siekiame vaikams meną pristatyti kaip mąstymo būdą, ne tik materialią saviraiškos priemonę“, – sakė E.Nedzinskaitė.
E.Nedzinskaitė teigė, jog NDG Edukacijos centro edukacinės programos siejamos su nuolatine galerijos XX–XXI a. Lietuvos dailės ekspozicija bei keičiamomis parodomis. „Programų turinys įvairus: ekskursijos-pokalbiai parodoje, edukaciniai užsiėmimai, NDG edukatorių arba kviestinių menininkų vedamos kūrybinės dirbtuvės. Kasmet rengiame vasaros stovyklą vaikams, kurioje pusė dalyvių būna iš soc. rizikos šeimų ar vaikų globos namų. Rengiame ir įvairius edukacinius projektus su partneriais iš kitų institucijų, nevyriausybinių organizacijų“, – sakė programos kuratorė ir priduria, jog per metus NDG edukacinėse programose apsilanko daugiau nei 3000 moksleivių.
Lietuvos kultūros taryba per pirmąją kadenciją finansavo beveik 100 edukacinių vizualiųjų menų projektų
Pagrindinis edukacinių projektų finansavimo šaltinis – Lietuvos kultūros taryba (LKT). Iš viso per pirmąją LKT kadenciją (ketverius metus) finansuoti 95 edukaciniai vizualiųjų menų – architektūros, dizaino, dailės, fotografijos ir tarpdisciplininio meno – projektai, kuriems iš viso paskirta kiek daugiau nei 615 tūkst. eurų.
2016 m. edukacines veiklas vykdė 28 vizualiųjų menų projektų vykdytojai, bendras jiems paskirstytas finansavimas siekė beveik 143 tūkst. eurų. 2017 m. finansuoti jau 42 tokie projektai, kuriems paskirstyta kiek daugiau nei 256 tūkst. eurų.
Vaikų ir jaunimo, apsilankiusių vizualiųjų menų Kultūros edukacijos renginiuose skaičius 2016-aisiais buvo apie 21,5 tūkst. Vaikų ir jaunimo, dalyvavusių vizualiųjų menų kultūros edukacijos veiklose buvo beveik 13,5 tūkst.
