Per pastaruosius keliolika metų E.Racevičiaus skulptūros apkeliavo daugybę pasaulio šalių, buvo pristatomos įvairiose galerijose bei meno mugėse. Tuo tarpu Lietuvoje iki šiol jos buvo rodytos vos kelis kartus. „Šis sugrįžimas man pačiam yra labai netikėtas ir jaudinantis – tai ne tik grįžimas į savo gimtinę, tačiau ir prie mano kūrybos ištakų“, – sako penkiasdešimtmetį šiemet minintis menininkas.
Jo sugrįžimas išties įspūdingas – šiuo metu trys E.Racevičiaus skulptūros yra eksponuojamos Pasaulio žemaičių dailės parodoje Plungėje, praėjusį savaitgalį jo darbai buvo pristatomi meno mugėje „Art‘Vilnius“, taip pat du kūrinius galima išvysti ir naujausioje MO muziejaus parodoje „Iš vidaus“.
Tačiau svarbiausia ir gausiausia ekspozicija – personalinėje parodoje „Medis ir žmogus“, atidarytoje Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“. Menininkas čia pristato naujausius savo darbus iš daugiau nei dešimtmetį kuriamo vientiso skulptūrų ciklo, kurio centre – žmogaus baltais marškiniais ir juodomis kelnėmis figūra.
„Šis ciklas – tai subjektyvus pasakojimas apie žmogų bei jo pastangas šiame laike ir erdvėje prisikapstyti prie savo esmės“, – teigia skulptorius.
– Edvardai, paskutinė ir vienintelė iki šiol tavo paroda Vilniuje buvo daugiau nei prieš dešimt metų, o dabar vienu metu net trijose vietose yra eksponuojamos tavo skulptūros. Ar galima tai pavadinti savotišku sugrįžimu į Lietuvą?
– Anksčiau su žmona vokiete į Lietuvą atvažiuodavome gan reguliariai, kad ir trumpam. Gimus vaikams tos kelionės tapo vis retesnės. Nepaisant to, aš visada turėjau mintį, kad vaikams paaugus, galėsiu vis dažniau čia sugrįžti ilgesniam laikui. Ir ne tik apsistoti, pasibūti, bet ir kurti. Mano žmona tam neprieštaravo, nes puikiai suprato mano situaciją.
Ilgesys yra neatsiejama mano darbų dalis.
Prieš kelerius metus atvažiavau į Lietuvą ir pirmą kartą per dvidešimt metų čia praleidau du mėnesius. Tuomet pajutau, kaip man to labai reikėjo. Dvidešimt trejus metus gyvenu Vokietijoje, tačiau nostalgiją Lietuvai jutau visada. Nesiskundžiu gyvenimu ar kūryba – man patinka būti ten, kur esu. Tačiau ten man visuomet kažko trūksta. Ir šis ilgesys yra neatsiejama mano darbų dalis.
Vokietijoje jau keliolika metų jaučiu nuolatinį susidomėjimą savo kūryba: žmonės noriai juos įsigyja, įvairios galerijos vis prašo naujų darbų, juos pristato ir pasaulio meno mugėse. Tuo tarpu Lietuvoje ilgą laiką niekam tai nebuvo įdomu. Žinoma, aš ir pats nieko nedariau čia tam, kad būčiau pastebėtas. Kita vertus, ir Vokietijoje niekam nesisiūlau – žmonės tiesiog pamato mano darbus ir įsigyja, net ima kolekcionuoti.
Bendraudamas su įvairiais žmonėmis Vokietijoje, visuomet pabrėžiu, kad mano darbų šaknys – senosios lietuvių liaudies skulptūros. Tuo tarpu Lietuvoje to niekam aiškinti nereikia – tas dvasinis pagrindas yra akivaizdus ir nesunkiai atpažįstamas. Būtent todėl aš nepaprastai džiaugiuosi šiais metais gavęs šitiek pasiūlymų pristatyti savo kūrybą savo šalyje. Man pačiam tai tartum grįžimas prie savo paties šaknų. Na, o kaip skulptoriui – grįžimas prie kūrybos ištakų.
– Šį kartą į Vilnių grįžai beveik su trimis dešimtimis naujausių savo darbų, kuriuos rodai personalinėje parodoje. Papasakok apie pačią parodos koncepciją – ar šie darbai buvo kurti specialiai šia parodai, o gal atrinkai geriausius savo darbus?
– Maždaug prieš pusantrų metų galerijos „Kunstkamera“ vadovė Simona Skaisgirytė-Makselienė pakvietė surengti šią parodą ir man tai tapo stipriu impulsu naujiems darbams. Jau kitą dieną aš sąmoningai pradėjau skaityti išimtinai lietuvių literatūrą, klausytis įvairių laidų bei sekti naujienas iš Lietuvos. Beje, Greifsvalde, kuriame gyvenu, yra įsikūręs Baltistikos centras, o jame – labai daug lietuviškų knygų bei kultūros leidinių.
Greifsvalde, kuriame gyvenu, yra įsikūręs Baltistikos centras, o jame – labai daug lietuviškų knygų bei kultūros leidinių.
Godžiai skaitydamas poeziją ir romanus aš atradau kitą Lietuvą, kurios išvis nepažinojau. Juk prieš dvidešimt trejus metus aš išvažiavau iš vieno pasaulio Lietuvoje ir apsigyvenau visiškai kitokiame pasaulyje Vokietijoje. Per visus tuos metus mano įsivaizdavimai apie Lietuvą buvo susiję išimtinai su praeitimi bei prisiminimais. Bet juk praėjo beveik ketvirtis amžiaus: užaugo nauja karta, kuri gyvena kitokioje Lietuvoje, kitame pasaulyje, kurio aš išvis nepažįstu. Šis atradimas mane dar labiau nudžiugino ir atvėrė naujas ir iki tol nepažintas kūrybines erdves.
Iš pradžių galvodamas apie būsimą parodą buvau nusprendęs sukurti seriją darbų, kurie turėtų akivaizdžias sąsajas su liaudies skulptūromis. Tai būtų šiuolaikiškas požiūris į tradiciją – pagarbiai apžaidžiant motyvus, simbolius ir situacijas. Tačiau padaręs pirmąjį darbą suvokiau, kad visa tai labai dirbtina ir tiesiog pjaunasi su mano intuityvia kūryba. Šitaip aš dar kartą įsitikinau, kad koncepcijos ir racionalumas – ne mano kelias, o dirbti su galva aš nemoku.
Vieną dieną perskaičiau eilėraštį apie skristi norintį krūmą ir mane tartum žaibas nutrenkė – aš ką tik buvau baigęs skulptūrą, kuri, kaip man rodės, buvo apie tą patį, kaip ir tas eilėraštis. Mano visos skulptūros yra ne iš medžio, bet iš jausmo. Tad visa skaitoma šiuolaikinė lietuvių literatūra, patiriamos emocijos intuityviai ir suformavo šiuos mano darbus. Džiaugiuosi, kad dabar visu tuo galiu pasidalinti ir Lietuvoje.
– Parodą pavadinai labai paprastai – „Medis ir žmogus“. Žvelgiant į tavo darbus akivaizdu, kad pats medis kaip readymades objektas, yra neatsiejam skulptūros dalis. Ir parodos pavadinime būtent medžiui teiki pirmenybę.
– Ši situacija panaši į visiems žinomą rebusą: kas pirmesnis – višta ar kiaušinis? Tačiau juk viskas šiame pasaulyje yra sudaryta iš tų pačių elementų, todėl fizine prasme tarp žmogaus ir medžio, akmens, troleibuso ar kompiuterio nėra jokio skirtumo. Vienintelis dalykas, kuris žmogų skiria nuo visų tų dalykų – tai yra mūsų sąmonė ir supratimas, kad aš esu aš, o medis yra medis. Pačiam medžiui nuo to nei šilta, nei šalta.
Bet lygiai tas pats yra ir su pačiu žmogumi: jo ranka nesuvokia savęs kaip rankos, o koja – kaip kojos. Pasaulį mes patiriame, interpretuojame ir išgyvename per savo jausmus bei mintis – būtent tai ir vadiname savuoju „aš“. Tad ta juodai balto žmogelio figūra mano darbuose ir yra tai, ką pavadiname savuoju „aš“, o medis – visa, kas yra aplink jį. Būtent ši idėja ir yra visų mano skulptūrų pamatas.
Pasaulį mes patiriame, interpretuojame ir išgyvename per savo jausmus bei mintis – būtent tai ir vadiname savuoju „aš“.
Darbams naudoju išimtinai medį iš savo namų ar dirbtuvės aplinkos. Augančių medžių nepjaunu ir neužsakinėju, kad man atvežtų pagal poreikį. Paprastai susirenku šakas, kurios lieka po želdiniais besirūpinančių firmų darbo – kol darbininkai jų dar nesusmulkino, aš paprašau ir pasiimu tai, ko man reikia.
Arba šią vasarą parke netoli namų nulūžo milžiniška kelių šimtų metų senumo liepos šaka – aš ją visą susipjaučiau ir parsivežiau į dirbtuvę. O vieną dieną štai ką suvokiau: mano žmona prie pat tos liepos laiko bites, vadinasi, aš valgau medų, kuris yra iš šios liepos žiedų, kvėpuoju tuo pačiu oru, kaip ir ši liepa – tad dalis šio medžio yra manyje ne metaforiškai, ne simboliškai, tačiau tikrąja to žodžio prasme. Vadinasi, iš esmės tarp medžio ir manęs nėra jokio skirtumo...
Pirmąją savo skulptūrą padariau pas Vilių Orvidą būdamas septyniolikos. Iki tol niekada nebuvau dirbęs su medžiu, tačiau vos pradėjęs pajutau, kad medis yra mano medžiaga.
Na, o kalbant apie kūrybą. Pirmąją savo skulptūrą padariau pas Vilių Orvidą būdamas septyniolikos. Iki tol niekada nebuvau dirbęs su medžiu, tačiau vos pradėjęs pajutau, kad medis yra mano medžiaga. Ir šis pirmasis darbas – Nykryžiuotojo figūra – buvo gan vykęs. Nors Vilius manęs labai negyrė, bet man rodos, skulptūra jam patiko – jis pritvirtino jį prie kryžiaus ir gražiai įkomponavo tarp savo akmenų. Man tai buvo didžiulis įvertinimas. Po Viliaus mirties sodybos tvarkytojai jį perkabino į kitą, mažiau vykusią vietą, tačiau tas kryžius tebėra iki šiol.
Būtent iš Viliaus aš išmokau vieną svarbiausių savo pamokų – jokios medžiagos, su kuria dirbi, negalima išprievartauti, turi prie jos prisiderinti ir išsaugoti jos unikalumą, formą. Paties Viliaus skulptūros akivaizdžiai liudija jautrų jo santykį su akmeniu: jo kūriniuose akmuo taip ir lieka tuo, kuo jis ir buvo – akmeniu, tik skulptoriaus dėka jame atsiranda papildoma prasmė.
Su laiku ir mano paties požiūris į kūrybą keičiasi, o priėjimas prie medžio, rodos, tampa vis labiau primityvus. Pastaruoju metu darydamas skulptūras stengiuosi pastebėti vidinę medžio formą, kaip augdamas jis susisuko ir prisitaikyti prie to. Kažkuria prasme skulptūroje manęs lieka vis mažiau, o daugiau paties medžio. Šis subtilumas, rodos, yra labai menkas, vos pastebimas, tačiau jame slypi didžiulė jėga.
– O kiek tau svarbios kultūriškai ir istoriškai susiformavusios medžio bei miško reikšmės. Tarkime, šventos ąžuolų giraitės, žmogaus tapatinimas su medžiu liaudies dainose ar miško broliai ir visas jų istorinis kontekstas?
– Neseniai lankiausi parodoje Berlyne, kur eksponuojami pirmieji budistinio meno kūriniai. Pasirodo, Buda pradžioje buvo vaizduojamas kaip medis. Tad medžio įvaizdis – labai archajinis ir keliauja per labai skirtingas kultūras. Čia ir Adomas su Ieva prie Pažinimo medžio, kryžius kaip medis, medis – pasaulio ašis, sujungianti požemius su kosmosu. Galiausiai ir pats žmogus save atpažįsta kaip medį – abu jie stovi vertikaliai tarp žemės ir dangaus.
Beje, vokiečių požiūris į medį mažai kuo skiriasi nuo lietuvių: čia irgi labai vertinami seni miškai, o tradicija prie namų sodinti medžius gyva iki šiol. Tad kaip Lietuvoje gyvenimas po klevu turi savo istoriją, lygiai taip ir Vokietijoje gyvenimas po liepa ar ąžuolu vertinamas panašiai.
Ir pats žmogus save atpažįsta kaip medį – abu jie stovi vertikaliai tarp žemės ir dangaus.
Kita vertus, šiandien Vokietijoje labiau klesti miesto kultūra ir gyvenimas tarp betono bei stiklo. Šia prasme mano darbai yra savotiškas kontrastas tai blizgančiai ir nepriekaištingai miesto tvarkai. Šakos, kerpės, samanos – tai lyg kažkas iš kito pasaulio. Gal būtent tai mano skulptūrose dabar labiau pastebi ir akcentuoja didmiesčiuose gyvenantys meno žiūrovai.
Na, o aš pats Vokietijoje pajutęs Lietuvos ilgesį visada einu į mišką. Jonas Mekas yra sakęs, kad jo tėvynė yra kinas. O aš perfrazavęs šią mintį pasakyčiau, kad mano tėvynė yra būtent miškas. Ten nematyti jokių žmogaus ženklų ir būtent tai man kuria namų jausmą.
– Jau keliolika metų žaisdamas įvairiomis formomis bei motyvais iš esmės darai vieną ir tą patį darbą – juodai balto žmogelio figūras. Ar pačiam neatsibosta šis kūrybinis principas, nesijauti tartum pats save įspaudęs į kampą ir jau nenegalintis iš to išeiti?
– Čia yra dvi pusės. Viena vertus, menininkui laimė yra sukurti atpažįstamą savo braižą. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie yra įsigiję ne vieną, o kelis ar net keliolika mano kūrinių. Neseniai Berlyne susipažinau su pagyvenusia moterimi, kuri kolekcionuoja mano darbus ir turi jų daugiau nei dešimt. Ji parodė savo kolekciją ir aš buvau labai nustebęs – kiekvienam tų darbų ji turėjo labai konkretų paaiškinimą, susijusį su jai asmeniškai gyvenime svarbiais įvykiais.
Neseniai Berlyne susipažinau su pagyvenusia moterimi, kuri kolekcionuoja mano darbus ir turi jų daugiau nei dešimt.
Tai man buvo labai malonu, bet kartu ir šiurpas nukrėtė. Juk aš kuriu sau vienas užsidaręs namuose ar dirbtuvėje ir paprastai nieko nežinau apie tai, kas nutinka su tomis skulptūromis. Šie žmogeliai gyvena savo gyvenimą ir tai visiškai nebepriklauso nuo manęs.
Turėdamas savo atrastą, sugalvotą ir atpažįstamą kūrybinį principą, gali gilintis į detales ir ieškoti labai subtilių niuansų, kurie praplečia tavo kūrybą ne tiek į plotį, kiek į gylį. Vaikščiodamas tais pačiais takeliais atrandu kažką naujo, ko iki tol pats nepastebėjau ir, mano galva, tame yra be galo daug žavesio.
Bet čia esama ir pavojaus. Pats esu išgyvenęs laikotarpį, kai vienu metu galerijos vis prašo naujų darbų ir nejučia kyla pagunda daryti daugiau, greičiau – juk žmonėms reikia... Tačiau tuomet gali nebejausti subtilumų, daryti darbus be dvasios ir tiesiog štampuoji tą savo einamą kūrybos principą... Ir anksčiau ar vėliau prasideda problemos – nukenčia darbai, pats imi jausti, kad tiesiog chaltūrini, o tai tiesus kelias į kūrybinę krizę. Esu tai išgyvenęs ir žinau, ką kalbu. Vienintelis vaistas nuo to – neprarasti dvasios ir sąmoningo požiūrio į tai, ką darai.
– Ką tau pačiam šis žmogelis pasakoja apie tave patį?
– Tai mano būdas išreikšti savo emocijas, kurių nesuvokiu arba kitais būdais išreikšti paprasčiausiai nemoku. Viskas čia svarbu – kaip tas žmogelis stovi, kaip palinkęs, kokia yra jo situacija. Tai akimirkos emocija, egzistencinės būsenos koncentratas. Kurdamas šias skulptūras aš galiu lengviau susitvarkyti su savo jausmais. Tai yra mano gyvenimo vaistas ir paguoda.
Dar didesnis džiaugsmas yra suprasti, kad nepažįstami žmonės šiose skulptūrose atpažįsta save pačius, savo būsenas. Tai man prilygsta stebuklui. Ne kartą parodoje pamatę vieną ar kitą mano darbą žmonės su šypsena sakydavo, kad taip jie dabar jaučiasi. Ir man tai didžiausias kūrybos įvertinimas, nes juk ir aš pats taip pat jaučiuosi.
