Sūnaus pasakojimai suteikia galimybę pažvelgti į kasdienį genialaus skulptoriaus gyvenimą Paryžiuje: pamatyti, pajusti, kaip gimdavo jo kūriniai, pažvelgti į niekada niekur nepublikuotus, šeimos archyvuose saugomus piešinius ir fotografijas. Čia susipina įvairios istorijos, aptariamas garsių išeivijos dailininkų bei intelektualų ratas, suskamba A.Mončio mintys apie įtraukiantį kūrybos procesą, jo filosofija ir ilgesys Lietuvai. Knyga atsiveria tarsi pasivaikščiojimas laiku – XX a. antroje pusėje – ten, kur kūrė, keliavo ir gyveno Tėvas Antas ir jo sūnus Krikas.
Knyga atsiveria tarsi pasivaikščiojimas laiku – XX a. antroje pusėje – ten, kur kūrė, keliavo ir gyveno Tėvas Antas ir jo sūnus Krikas.
Įdomaus likimo menininko kelias prasidėjo 1944-aisiais, pasitraukus į Vakarus. Čia jis paskatintas Vytauto ir Aleksandros Kašubų studijavo skulptūrą Freiburgo Dailės ir amatų mokykloje, vėliau tęsė studijas Paryžiuje skulptoriaus Ossipo Zadkine’o studijoje, vedė garsaus Prancūzijos tarpukario skulptoriaus Jano Martelio dukterį, po truputį įsitvirtino ir, palankiai susiklosčius likimui, tęsė darbus iki pat mirties.
A.Mončio kūriniai eksponuojami įvairiose pasaulio galerijose šalia įžymiausių modernistų Antoine’o Pevsnerio, Jeano Arpo, Henri Laurens’o, Henry Moore’o, Maxo Ernsto, Alexanderio Calderio ir kitų. Jis bendradarbiavo su Marcu Chagallu ir Prancūzijos avangardinio meno žvaigždėmis broliais dvyniais Marteliais.
Jean-Christophe Mončys (gim. 1954) – aktorius, teatro pedagogas, oratorinio meno mokytojas. Gyvena Paryžiuje ir prancūziškai apie save sako: „Je suis Lituanien – esu lietuvis“.
Skaitytojams pateikiame keletą ištraukų iš ką tik pasirodžiusios knygos „Mano Tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“.
„Grandinė Motina“. Iš Sen Deni į Palangą, 1968 m. ir vėliau
Tuo laikotarpiu ketvirtadieniais – dieną, kai nebūna pamokų, – lydžiu Tėvą Antą į Sen Deni, kur, kaip jam pranešė mokytojas Laurent’as Masiulis, mokyklos kieme neseniai buvo nupjauta liepa. Medis pasirodo besąs netransportuojamas, reikia nukapoti šakas. Paskui iš liepos kamieno ten pat vietoje tu išdroši savo simboliškąją „Grandinę Motiną“. Tai pirmoji ir pati didžiausia iš tavo medinių perkomponuojamųjų skulptūrų. Šešių metrų ilgio, šešios grandys (kiekviena – atskira skulptūra), neatsiejamos, išlaisvintos iš vieno medžio gabalo. Nematytas negirdėtas, kiek beprotiškas techninis užmojis. Čia tu iškėlei kartelę labai aukštai. Drožiant šitą išskirtinį kūrinį, laisvai išsiskleidžia tavo nepaprastas virtuoziškumas ir gebėjimas valdyti erdvę drąsiose imtynėse su medžiaga.
Tu paduodi man ne per sunkiausią medinį plaktuką, gerai išgaląstą platų kaltą, rodai ir aiškini: „Kalsi ten... ten, paskui dar čia, nuimsi iki brūkšnio...“
Tu paduodi man ne per sunkiausią medinį plaktuką, gerai išgaląstą platų kaltą, rodai ir aiškini: „Kalsi ten... ten, paskui dar čia, nuimsi iki brūkšnio...“
Aš stropiai vykdau nurodymus, ypač stengdamasis neužeiti už brūkšnio. Seansas po seanso mano judesys darosi drąsesnis. Vakare būna pūslių, maudžia rankas, taip ilgai kartojusias tą patį judesį. Bet didžiuojuosi prisidėdamas – bent šiek tiek – prie didžiojo kūrinio, kurio pavidalas savaitė po savaitės išsigrynina ir jau ryškėja. Pietų pertraukos ritualas – sotus valgiaraštis restoranėlyje netoliese. Salėje didžiulė erzelynė: tolimųjų reisų vairuotojai, statybininkai, komiški visokio plauko personažai, garsiai kalbantys, šūkaujantys, mėtantys juokelius. Skaniai pavalgai už šešis frankus. O man viskas turi ypatingą prieskonį: matau tikrą gyvenimą, pats jame dalyvauju, bręstu...
Šita „Grandinė Motina“ – dabar pagrindinis tavo muziejaus Palangoje eksponatas – keliavo iš vienos vietos į kitą, iš parodos į viešąją erdvę. Kaskart tai būdavo nemenkas vargas. Jai pakelti, pakrauti į sunkvežimiuką ir iškrauti reikia bent šešių žmonių – po žmogų kiekvienai grandžiai. Jie turi sinchronizuoti judesius, kad neprisispaustų pirštų. Kai ją statai, kaskart, išdėliodamas grandis vienaip ar kitaip, suteiki jai kitokį pavidalą. Tas pats tūris virsta kita skulptūra. Lyg žaistum milžinišku konstruktoriumi. Keletą metų jai suteikiama garbė stovėti Žemės ūkio ministerijos vestibiulyje, Paryžiuje.
Šita „Grandinė Motina“ – dabar pagrindinis tavo muziejaus Palangoje eksponatas – keliavo iš vienos vietos į kitą, iš parodos į viešąją erdvę.
1992 metais tris dešimtis savo skulptūrų, tarp jų ir pačias didžiausias, padovanoji Lietuvai. Jos išsibarsčiusios po Vokietiją, Prancūziją, tai čia, tai ten. Jų pervežimu pasirūpino Viktoras Liutkus – šiuolaikinio meno ekspertas, tapęs tavo geru draugu.
Bet kurgi „Grandinė Motina“?
Nagi, nagi... Paskutinį kartą ji buvo eksponuota Sevrane, nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo. Taigi važiuojame į Sevraną – šiaurinį Paryžiaus priemiestį, – į kultūros centrą, kur ji turėtų būti. Jam vadovauja jau kiti žmonės, niekas nežino, kur yra skulptūra. Gal ten? Ieškome ten. Nėra. Gal ji sunaikinta ar sudegė? Galų gale kažkam kniosteli: man rodos, ji sandėlyje, ana ten, už merijos, užkišta kažkur kampe...
Skulptūra palaidota po šlamšto krūva, nuklota dulkių sluoksniu; pagaliau ją iškapstome. Išgelbėta nuo užmaršties, pakrauta į furgoną, „Grandinė Motina“ keliauja į Lietuvą ir ten atgimsta...
Pajūrio Vilfranšas, septintojo dešimtmečio pradžia
Mano padai patiria naujus pojūčius. Akmenukus. Tai ne taip malonu kaip smulkus manosios Vandėjos smėlis. Užtat vanduo – dar nematytos žydros spalvos. Ir šaltas. Nieko keisto, juk dabar Velykų atostogos, pavasaris tik prasidėjęs. Puolu į vandenį, plaukiu – nesu įgudęs plaukikas. Kai išlipu į krantą, kažkas šūkteli: „Ar žinai, koks čia vandens gylis? Ne? Beveik kilometras!..“
Esame priešais Pajūrio Vilfranšo reidą. Pirmąkart matau Viduržemio jūrą. Kvapai, palmės, kaktusai – nieko panašaus į Vandėjos kraštą.
Tėvas paduoda man popieriaus lapelį, ant kurio parašė kelis žodžius lietuvių kalba ir jų vertimą į prancūzų kalbą. Svarbiausi žodžiai: „Labas, ačiū, prašau – bonjour, merci, s’il vous plait.“ Ir dar: „Vilkas, šaltibarščiai.“ Sunku ištarti, bet stengiuosi kaip įmanydamas. Šaltibarščių valgėme vakar, viloje „Villa America“, pas Liutkus, kur esame apsistoję. Tėvas taria žodžius, aš juos kartoju, jis taiso mano tarseną, pernelyg prancūzišką. Išmokstu gana greitai. Garsai man pažįstami, jie atsiliepia aidu mano atmintyje.
Tėvas paduoda man popieriaus lapelį, ant kurio parašė kelis žodžius lietuvių kalba ir jų vertimą į prancūzų kalbą. Svarbiausi žodžiai: „Labas, ačiū, prašau – bonjour, merci, s’il vous plait.“
Deja, tai vienintelė lietuvių kalbos pamoka, kurią tėvas man duos. Ne veltui gimtoji kalba vadinama motinos kalba. Tėvai, matyt, nelabai sugeba perduoti savo kalbos žinias...
Pas Liutkus esu vienintelis vaikas, taip pat vienintelis, nekalbantis lietuviškai. Iš prigimties nepriklausomas, greitai randu sau vietą. Įsikoręs į didžiulį figmedį, išsikerojusį virš baseino, tvirtai atsirėmęs nugara į storą šaką, svajoju, kartais skaitau, o daugiausia stebiu, kas ateina ir išeina. Jaučiuosi puikiai. Girdžiu, kaip apačioje juokiasi žmonės, geriantys aperityvą. Kažką šaukia Teklė – namiškius valdanti guvernantė ir virėja. Mamai Janinai nieko neprikiši: visada elegantiška, su ilga cigarete tarp pirštų. Tėvas – jis irgi Antanas – vaikšto pirmyn atgal, nenusėdėdamas vietoje ir vis nervingai nubraukdamas nuo kaktos neklusnią sruogą. Ir dar Liutkų vaikai. Perkūnas, vadinamas Una, vyresnysis. Jis kartkartėmis pasirodo – nesusikaustęs, stilingas, kišenės pilnos knygų. Tony, visada besišypsantis, dėmesingas ir paslaugus. Ir dar gražioji Eglė, ką tik nusipirkusi savo pirmą automobilį, ryškiai mėlyną „Fiat 500“. Ji kartais pasiima mane pasivažinėti, ir aš baisiai riečiu nosį.
Tėvas Antas visiškai atsipalaidavęs. Mėgaujasi kiekviena gyvenimo akimirka ir suteikia man visišką judėjimo ir veiksmų laisvę.
Tėvas Antas visiškai atsipalaidavęs. Mėgaujasi kiekviena gyvenimo akimirka ir suteikia man visišką judėjimo ir veiksmų laisvę.
Po kurio laiko man leidžiama vedžioti Mešką, šių namų augintinę – vokiečių aviganę. Ji supranta tik lietuviškai ir gan stipriai traukia pavadėlį. Kaip įmanydamas stengiuosi valdyti situaciją, kol mes lipame pasivaikščioti iki Vilfranšo perėjos.
„Villa America“ durys visiems atviros. Vieni draugai keičia kitus, pasisvečiuoja ir išvažiuoja. Tai istorinė vila. Tuo metu, kai viloje buvo Lietuvos pasiuntinybė, ir netgi vėliau lietuvių šviesuoliai čia keitė pasaulį. Ne kažin ką teprisimenu, juk buvau labai užsiėmęs: figmedis, Meška, knygos ir valandėlės paplūdimyje...
Grįžtant ilgas valandas burzgia „Peugeot 203“ variklis. Daugiau kaip 900 km, o automagistralių mažai. Sustojame nusnūsti Burgundijos laukuose. Atlenkę sėdynes išsitiesiame. Susispaudę užmiegame po plona antklode. Kai pabundame, gamtovaizdis baltas nuo šerkšno.
Tu pasakysi: „Tai mūsų žygis į Rusiją“.
„Kukavo“. Paryžius, šeštojo dešimtmečio pabaiga
Po pietų leidi sau truputį nusnūsti. Aš lyg kačiukas patyliukais šmurkšteliu į tavo sulenktą rankos linkį. Prispaudęs galvą prie tvirto tavo liemens.
Tavo tamsiai mėlynas megztinis prisigėręs įvairių kvapų: atsiduoda medžio pjuvenomis ir drožlėmis, akmens dulkėmis, goluazų dūmais, odekolonu.
Tu kilsteli anktakį, apkabini mane stipriau ir pradedi niūniuoti „Kukavo“.
Aš atgaunu jėgas, persismelkiu tavo švelnumu. Jis ilgai išlieka širdyje.
Nuo žemo, gerklinio balso tavo krūtinė, ant kurios ilsisi mano ausis, ima virpėti.
Šia daina, atėjusia iš senovės Lietuvos, iš senų laikų, vėliau bus liūliuojamas Andreas, paskui Sabina.
O aš drįsau ją perimti, ir mano vaikai tai prisimena.
Lėta melodija padeda užmigti. Nė vienas iš mūsų gerai nesupranta žodžių. Nieko tokio! Ji mus ramina.
