– Jau aštuntus metus meno ir edukacijos centras „Rupert“ kviečia įvairių sričių kūrėjus, mąstytojus, kultūros vadybininkus ir kitus kultūros lauko narius dalyvauti alternatyvios edukacijos programoje. Ar po tiek metų jau nusistovėjo „alternatyvios edukacijos“ terminas? Kuo tau svarbi ši programa, kur sudėliotum akcentus?
– Tiesą pasakius, labai tikiuosi, kad „alternatyvios edukacijos“ terminas dar nenusistovėjo ir artimiausiu metu nenusistovės. Kalbėdami apie alternatyvą edukacijos, meno ar bet kokioje kitoje srityje, turime išlikti itin budrūs ir savireflektyvūs. Nusistovėjusioms alternatyvoms kyla grėsmė pamažu tapti įprastos veiksmų sekos kartotėmis ir nepaslankiomis, save reprodukuojančiomis struktūromis. Tuo pat metu kyla pavojus alternatyvą pozicionuoti tik kaip alternatyvą kažkam. Tokiu atveju esi aktualus ir apskritai egzistuoji tik tiek, kiek egzistuoja tavo pasirinktas atskaitos taškas. Ši priklausomybė ydinga dvejopai: viena vertus, tai skatina dar didesnę edukacinio lauko fragmentaciją ir uždarumą; kita vertus, organizacinė tapatybė įgyja dirbtinai griežtas ribas.
Tokių dirbtinių ribų pavyzdžiu galėtų būti paskaitų formato atsisakymas, teigiant, kad paskaita yra stagnuojanti universitetinio išsilavinimo atgyvena. Mano nuomone, nė viena edukacinė praktika savaime nėra bloga. Vis tik paskaita, kurios metu dėstytojas išdėsto medžiagą, o studentai ją pasyviai priima, nebepajėgia patenkinti šiandienos studentų poreikių. Tačiau tokią paskaitą galime įsivaizduoti kaip performatyvią patirtį, skirtą geriau suprasti edukacinio proceso įvairovę ir trūkumus.
Šių metų programos tema – rūpesčio ir tarpusavio priklausomybės paieškos peržengiant žmogiškos būties ribas – brėžia ne tik temines, bet ir metodologines gaires. Nedidelis dalyvių skaičius kuria itin betarpišką darbo ir kūrybos aplinką. Artimas dalyvių ir tutorių bendradarbiavimas bei vieni kitų poreikių supratimas yra šios programos siekiamybė. Norime, jog atvykstantys turoriai ne tik pristatytų savo darbus, bet ir jautriai, įsigilinę į dalyvių vystomus projektus, parengtų kūrybinių dirbtuvių ar seminarų programas.
Žinoma, nebus pamiršta ir praktinių žinių perdavimo dalis. Tai ypač svarbu karjerą pradedantiems mienininkams ar kitų sričių atstovams. Norime suteikti kiek įmanoma daugiau įrankių sėkmingai vystyti savo praktiką profesionaliame meno ar kitame lauke.
- Kultūros sektoriuje, viena vertus, kokybiškų edukacinių programų, regis, vis dar stinga – nedaug kultūros institucijų yra įdarbinusios profesionalius edukatorius, o veiklos retai traktuojamos kaip integrali, matoma, prioritetinė šiuolaikiškos institucijos tapatybės dalis. Kita vertus, pastebimas ir augantis institucijų dėmesys tikslinėms lankytojų grupėms: vaikams ir jaunimui, šeimoms, vyresniojo amžiaus lankytojams. Jūsų vykdoma programa, vis dėlto, taip pat gręžiasi atgal į kultūros lauką, jo esamus ir būsimus profesionalus.
Kokį vaidmenį ši programa turėtų atlikti? Ir kaip rūpesčio bei tarpusavio priklausomybės įsipareigojimas veikia programos formą, tikslus ir uždavinius?
– Galbūt atsargų požiūrį į edukacinių programų plėtojimą lemia įprotis edukaciją tapatinti su žinių kaupimu, perdavimu ir vertinimu. Mokykla ir universitetas edukacijos monopoliais tapo ne todėl, kad jų siūlomas modelis yra geriausias, bet dėl jų propaguojamo modelio dominavimo švietimo sampratoje ir žinių vertinimo sistemos įsigalėjimo. Manau, šis modelis sustabarėjęs, nepajėgus sėkmingai atliepti šiandienos pasaulio iššūkių ir bereikalingai biurokratizuotas. Tačiau tiek mokyklos, tiek universitetai yra sukaupę didelį žinių bagažą ir subūrę daug talentingų žmonių, tad negalime jų tiesiog eliminuoti ar nurašyti.
Kitoje spektro pusėje edukacija suprantama kaip nehierarchizuota savimoka, tarsi leidžianti labai daug, tačiau beveik neprisiimanti atsakomybės ir save neretai pozicijuojanti tik kaip mokyklinio ar universitetinio išsilavinimo priešpriešą. Šis modelis lyg ir išlaisvina, leidžia įvairialypes dalyvių sąveikas, tačiau atsakomybės ir kuratorinės vizijos stygius neretai veda link užsidarymo vienoje grupėje ar socialiniame burbule. Įvyksta tam tikra žinių ir socialinė izoliacija.
Alternatyvios edukacijos programa pasitelkia geruosius šių modelių pavyzdžius ir vengia blogųjų. Siekiame būti ne universiteto, mokyklos ar savimokos iniciatyvų alternatyva, bet išlikti nuolat atsinaujinančia transdisciplinine terpe, organiškai sąveikaujančia su kitomis „Rupert“ veiklomis. Atsisakome anonimiško žinių perdavimo, vietoje kurio praktikuojame tarpusavio pagalbą, arba, prisimenant šių metų temą, rūpestį ir tarpusavio priklausomybę. Rūpestis ir tarpusavio priklausomybė yra ne tik šių metų „Rupert“ tema, tačiau ir ilgalaikė strategija, kurios aktualumą patvirtina ir įsivyravęs pandemijos kontekstas. Nebegalime spekuliuoti apie įvairovę ar įsitraukimą, kai visai šalia daugybė žmonių neturi prieigos ne tik prie kokybiškos edukacijos, bet ir patiria diskriminaciją ar negali oriai gyventi.
– Neseniai paskelbtame šiųmečiame kvietime siūlote dalyviams drauge apmąstyti žmogiškumą peržengiančios rūpesčio ir tarpusavio priklausomybės formas. Kita vertus, kvietime taip pat teigiate, jog siūlomo projekto atitiktis temai yra pageidaujama, tačiau neprivaloma sąlyga. Pastebiu, jog tokios formuluotės yra dažnos Lietuvos meno lauke: atviro kvietimo formato parodų kuratoriai taip pat neretai viena ranka pasiūlo kryptį ir temą, tačiau tuo pat metu siekia ir kuo plačiau praverti duris. Galvojant apie alternatyvios edukacijos programos temą – kodėl kartais, atrodo, pritrūksta drąsos sakyti: mes manome, jog ši problema yra ypatingai svarbi / aktuali / savalaikė ir kviečiame burtis draugėn tyrinėti išimtinai nežmogiškąjį kitą (pvz. skaitmeninį kitą, gyvūniškąjį kitą, ekologinės infrastruktūros kitą)?
– Manau, jog pairinkdami teminę kryptį jau įvardiname tai, kas mums svarbu ir aktualu. Pabrėždami, kad dalyvių projektai neprivalo griežtai atitikti siūlomos temos, pripažįstame, kad nežinome ir negalime žinoti visų įmanomų prieigų, galimų temos mutacijų ir, tuo labiau, galutinių atsakymų. Prie atvirumo politikos prisideda ir saviidentifikacijos klausimas. Ankstesnė patirtis rodo, jog kuratoriai gali matyti vieną ar kitą kūrėją kaip tinkamą kandidatą, tačiau patys kūrėjai savo praktikos neidentifikuoja kaip tiesiogiai susijusios. Taigi norime skatinti drąsiai eksperimentuoti ir teikti paraiškas nesibaiminant suklysti.
Taip pat verta paminėti, kad alternatyvios edukacijos tikslas nėra nuodugniai ištirti ar eksponuoti pasirinktą temą. Tema šiuo atveju veiks kaip katalizatorius, tam tikra aktyvuojanti grandis, skirta praplėsti dalyvių praktikas, kompetencijas ir prisidėti prie tolimesnės karjeros. Tavo įvardintą „pravirų durų” momentą traktuočiau kaip komandos (programos sudarytojų, vertintojų, tutorių ir dalyvių) atvirumą iššūkiams, o ne konformistinį gestą ar pasitikėjimo savimi stygių.
Galiausiai, noriu pabrėžti, kad atvirumo politika temos atžvilgiu parodo mano asmeninį nenorą dalyvių ar jų projektų „naudoti“ kaip įrankių teorijai ar temai iliustruoti. Tokiu atveju tiesiog subtiliau atkartotumėme žinių vertinimo modelį, kuriame dėmesys kreipiamas ne į edukacinio proceso dalyvius bei sąveikas, o proceso struktūrinį įgydeninimą.
– Pastarųjų metų „Rupert“ veikloje išryškėjo siekis kalbėti apie meno lauką, kritinę teoriją ir socialinį aktyvizmą jungiančias kūrybines praktikas ir teorines įžvalgas. 2020 m. viešų renginių programoje daug dėmesio teikiama negalios, rūpesčio ir solidarumo klausimams. Atsigręžimas į nežmogiškąjį kitą, į „ryšius tarp skirtingų infrastruktūrų, nežmogiškų kūnų ir įgalinančių erdvių“ yra sveikintina kaip bendresnės institucijos krypties dalis. Juolab, kad ir šiandieninė situacija, pandeminė realybė, regisi, kiekvieną mūsų priverčia ieškoti naujų teorinių atsakymų, o dar svarbiau, ir rūpestį bei įsipareigojimą vienas kitam ir aplinkai stiprinančių praktinių sprendimų.
Kita vertus, kone praradus galimybę pasislėpti nuo besikeičiančio pasaulio iššūkių, o kultūros laukui jau kurį laiką daugelį savo didžiųjų projektų dedikuojant naujų bendrabūvio formų arba, kaip ištartų filosofė Donna Haraway „pasilikimo bėdoje“ būdų paieškai, kartais net nepastebime, jog imame žiovauti. Kaip kviesite kalbėtis apie mums iš rankų slystantį „normalų“ pasaulį ir kokius praktinius instrumentus jau galime šiandien pasitelkti?
– Pirmiausia, manau, jog bandymai atrasti naujus buvimo kartu būdus niekada nebuvo dingę. Pavadinkime tai „hyper-kontekstu“, su kuriuo nepaliaujamai susiduriame kiekvieną dieną jau daugybę amžių. Ir tai tinka ne tik žmonėms. Besivystančios technologijos, ekologinės katastrofos nuojautos ir nesibaigiančios geopolitinės įtampos verčia arba pasinerti į individualistinį pasaulio neigimą, arba tęsti paieškas pasitelkiant vis įvairesnes metodologijas ir žvelgiant anapus dominuojančių sistemų ribų.
Periodas, kai atrodė, jog vėlyvasis kapitalizmas galutinai įsitvirtino mūsų sąmonėje kaip amžinoji ir vienintelė tvarka, išties buvo nustūmęs sambūvio klausimus į socialines ir kultūrines paraštes. Tačiau subliuškus istorijos pabaigos teorijoms ir neoliberalioms nesibaigiančio progreso fantazijoms, esame akistatoje su nuolatine mirties grėsme ir nauji tarpusavio buvimo būdai yra gyvybiškai svarbūs. Kartu tai skausmingai realus išlikimo klausimas, kurio aktualumas persmelkia visas gyvenimo sritis ir kurio ignoruoti nebeįmanoma.
Suintensyvėjęs noras garsiai ir drąsiai diskutuoti apie ateities sambūvį rodo, kad esama tvarka toli gražu nėra nei tobula, nei amžina. Netgi priešingai – vis labiau išryškėja milžiniškos sisteminės spragos, kurių pavieniai sprendimai negali išspręsti. Ir šie balsai šiandien sklinda ne tik tarp nedidelių grupių, nepelnytai nurašytų kaip „marginalių“ ar „radikalių“, šie balsai ir poreikis esminiams pokyčiams atstovauja vis didesnę sociumo dalį.
Kalbant apie praktinius instrumentus, tavo minėtose Rupert viešosios programos paskaitose būtent ir aptarti praktiniai šiandienos pasaulio iššūkių aspektai. Viešojoje programoje ir toliau plėtosime šią realiu pokyčiu grįstą kryptį ir tai darysime ne tik paskaitų formatu, bet ir naujų projektų rėmuose. , Nesakyčiau, jog pasaulis mums slysta iš rankų, veikiau ateina suvokimas, kad mes jo niekada ir nebuvome galutinai užvaldę. Nei kalbėdami apie pasaulį kaip planetą, nei apie pasaulį kaip ekonominių, socialinių ir politinių reiškinių visumą, nei apie pasaulį kaip mano paties kūną ar gyvenamąją erdvę. Esame nuolatinėse sąveikose ir derybose su mus supančiomis ir sudarančiomis būtybėmis, struktūromis ir reiškiniais. Šiuo atveju praktiniai instrumentai neįgauna aiškinamosios galios ar nepasako kaip gyventi, bet siekia atskleisti, kaip pasaulį išgyvena skirtingi jo gyventojai (nuo neįgaliųjų teisių iki kooperatyvų ar nežmogiškų būtybių bendrabūvio). Prieš siūlydami pokytį privalome geriau suprasti ir įsitraukti į mus supančią aplinką.
– Karantino laikotarpiu „Rupert“ buvo viena iš institucijų itin sparčiai savo suplanuotas veiklas perkėlusi į virtualią erdvę. Kodėl nusprendėte neatsisakyti numatytų veiklų ir kokie pirmieji įspūdžiai? Tikėtina, kad dalis alternatyvios edukacijos veiklų šiemet taip pat vyks skaitmeninėje erdvėje – kokiems iššūkiams ruošiatės?
– Mano nuomone, vienas svarbiausių ir sėkmingiausių sprendimų buvo aiškiai sau pasakyti, kad neprivalome bet kokia kaina skaitmenizuotis ar įkelti kuo daugiau online turinio. Karantino pradžioje buvo galima pastebėti staigiai išaugusį kultūrinio turinio srautą socialinėse medijose – tarsi kultūros institucijos privalėtų pateisinti savo egzistenciją nepertraukiama produkcija. Šį nerimą nesunku suprasti, turint galvoje nuolatinį spaudimą kultūros ir meno laukui generuoti apčiuopiamus, aiškiai pamatuojamus rezultatus. Atsidūrėme kryžkelėje, kurioje vienu metu buvo plėtojamas naratyvas apie būtinybę sustoti ir permąstyti nuolatinio persitempimo būseną, bet tuo pat metu buvusio pasaulio intercija vertė didinti produkcijos apimtis.
Visų pirma nusprendėme nekelti baltos vėliavos pareikšdami, kad skaitmeniniai renginiai niekada nepakeis realių susitikimų. Tikrai nepakeis, bet gal to visai ir nereikia? Jeigu negalime (ir nenorime) sugrįžti į įprastą režimą, kokie veiklos būdai gali būti veiksmingi naujojoje realybėje? Klausimas vis dar lieka atviras, tačiau pastarieji mėnesiai suteikė kelias pamokas, kurios padėjo sėkmingai transformuoti esamas ir, tikėkimės, būsimas veiklas.
Pirma, nesvarbu ar tai būtų realus ar skaitmeninis renginys, į jį reikia įdėti daug darbo ir suvokti pasirengimo skirtumus. Nepakanka tiesiog įkelti vaizdo įrašo online arba įjungti kamerą ir transliuoti renginį tarsi nieko nebūtų nutikę. Dirbame ir kuriame šias naujas metodologijas, o pirmieji skaitmeniniai renginiai pranoko lūkesčius. Pavyzdžiui, neretai susidurdavome su problema, kaip pritraukti auditoriją į renginius vyksiančius atokiau nuo centro, Valakampiuose, esančiame „Pakrantės“ pastate. Skaitmeninės paskaitos leidžia prisijungti sėdint ant savo sofos ir atsijungti kada panorėjus. Tokiu būdu jose neabejotinai sudalyvavo daugiau žmonių negu „gyvų“ paskaitų metu. Tai vienas niuansas, jų yra ir daugiau, bet esmė – analizuoti situaciją ir žvelgti į ją drąsiai bei kūrybingai.
Kalbant apie alternatyvios edukacijos programą, tenka pripažinti, kad seminarus ir kūrybines dirbtuves perkelti online yra kur kas sudėtingiau nei paskaitas ar skaitymų grupių susitikimus. Todėl aktyviai dirbame su visais tutoriais ieškodami skaitmeninių dirbtuvių metodologijos. Viskas priklausys nuo situacijos, tačiau pirmieji sėkmingi viešosios programos ir skaitymų grupės renginiai nuteikia labai pozityviai. Nerimo, kuris buvo pradžioje, nebėra, liko tik noras eksperimentuoti ir žengti į naujas teritorijas. Žinoma, jeigu aplinkybės leis, užsiėmimai vyks gyvai.
– Visai neseniai paskelbėte ir apie naujai suburtą Alumni tarybą. Kodėl atsirado toks poreikis? Gal galėtum plačiau papasakoti apie numatomą jų įsitraukimą į alternatyvios edukacijos programą?
– Alumni taryba gimė iš noro sujungti buvusius, esamus ir būsimus programos dalyvius. Nenorime, kad alternatyvi edukacija pasibaigtų kartu su tų metų programos pabaiga. Siekiame puoselėti ryšį su buvusiais dalyviais ir įtraukti juos į programos veiklą. Programos buvusių dalyvių sąraše galite rasti daugybę šiandien gerai žinomų ir sėkmingai dirbančių menininkų, kuratorių ir kitų sričių atstovų. Dauguma jų programoje dalyvavo savo karjeros pradžioje, o čia įgytos žinios prisidėjo prie jų praktikų tobulinimo. Šiais metais penkiems programos alumnams pasiūlėme prisijungti ir pasidalinti savo žiniomis.
Tai yra pirmas, gana eksperimentinis bandymas, kadangi nenorime sukurti tiesiog biurokratinio organo su aiškiai apibrėžta funkcija. Alumnų taryba žiniomis dalinsis tiek su programos dalyviais, tiek prisidės prie tolesnės programos krypties formavimo. Tai ganėtinai laisvo formato santykis, leidžiantis lanksčiai reaguoti į programos turinį ir eigą.
– Pabaigai, kadangi kalbame apie alternatyvią edukaciją ir žiedinę žinių ekonomiką, galbūt norėtum pasidalinti keliais tekstais, filmais, kūriniais, nuorodomis, kurios galėtų būti žingsnis į siūlomos alternatyvios edukacijos programos alternatyvą namuose?
– Kadangi alternatyvios edukacijos programa grindžiama glaudžiu ryšiu tarp tutorių, dalyvių ir jų vystomų projektų, norėdamas kurti alternatyvą namuose turėčiau žinoti, kas tų namų gyventojai ir kokie jų interesai. Deja, interviu formatas to padaryti neleidžia, tad pasirinksiu kitą kelią – pasiūlysiu begėdiškai subjektyvią, noro geriau suprasti save ir įelektrintą aplinką siekiančią, alternatyvios edukacijos patirtį sėdint karantine. Stengiausi, kad kažką aktualaus galėtų rasti ir su tema susipažinę, ir pirmą kartą susibūrusieji.
Pradėti siūlau ateities horizontus ir onto-geometrijas apmąstant kartu su Patricios Reed („Orientation in a Big World: On the Necessity of Horizonless Perspectives“) ir Elizabethos Povinelli („Horizons and Frontiers, Late Liberal Territoriality, and Toxic Habitats“) tekstais, po kurių kartu su menininke Anicka Yi kviečiu paklausyti „e-flux“ tinklalaidę („Nonhuman Ecologies and Embodied Machine“) bei šiek tiek pernelyg žmogiškai pasijusti stebint Geumhyung Jeong pasirodymus ar Inos Gevers kuruotą parodą „Robot Love“, peržvelgti Johannos Bruckner kūrinius („Our Love Not Only Human“, „Molecular Sex“), pakurstyti karantino suvaržytą aistrą žmonėms ir ne tik bei pasitikrinti intersubjektyvumo ribas su Lou Cantor ir Katherinos Rochester sudaryta tekstų rinktine „Intersubjectivity Vol. II“. Galiausiai, kartu su olandų menininko Floris Kaayk projektu „Modular Body“ patyrinėti ateities kūno asambliažus ir pasiklausyti Sega Bodega bei „Shygirl“ muzikos, nes edukacija vyksta ir šokių aikštelėse. O programą baigti siūlau skaitant George'o Finlay Rasmay poeziją ir žiūrint „Geocinema“ video kūrinius.
