Žydiški motyvai E.Ridikaitės kūryboje: nemigos naktis, archeologų šūksniai ir didžioji idėja

Du lemtingi atsitiktinumai, du žydiškojo Vilniaus ženklai žymi Nacionalinės premijos laureatės Eglės Ridikaitės pasirodymą Samuelio Bako muziejaus naujoje parodoje „Samuelis Bakas. Paryžius ir Roma, 1956–1965“ / Eglė Ridikaitė „Atidengimai“.
Eglė Ridikaitė ir jos darbai
Eglė Ridikaitė ir jos darbai / D.Labučio ir V.Ilčiuko nuotr.

Pirmasis toks: Eglės darbų ciklo „Kultūringos grindys“, išgarsinusio ją Lietuvoje, įvertinto reikšmingiausia Lietuvos premija pradžių pradžia – patalpa sostinės Užupyje, kur kadaise buvo ritualinė žydų pirtis mikva.

Šiuo metu ten veikia Užupio meno inkubatorius. „Užėjau pas kolegę kažko pasiskolinti ir nustėrau ant sienos pamačiusi plyteles – mėlynas ir gelsvas. Dieve, pamaniau, koks gražus santykis!“ – prisimena Eglė.

Tą naktį, sako, nemiegojusi svarstydama, kaip galingą įspūdį paversti meno kūriniu. Iš pradžių į drobę perkėlė sienų plyteles, paskiau jau ėmėsi patalpos grindų. Tad nuo nediduko fragmento prasidėjo ir iki šiol trunka E. Ridikaitės kūrybinė kelionė. „Pradėjau visur matyti gražias grindis“, – juokiasi ji.

Archeologų šūksniai

Antras atsitiktinumas tas, kad dar vienos grindys atsivėrė tiesiog po menininkės studijos langais. Tiksliau, jas laikinai atvėrė archeologai.

2018 metais Vilniaus merija konkurso būdu suteikė Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos patalpas dešimčiai nuomininkų kūrybinei veiklai. Tarp jų pateko ir E.Ridikaitė.

Ugdymo įstaiga sovietmečiu iškilo ant Vilniaus Didžiosios sinagogos griuvėsių. Nuo 2011 metų jungtinė Izraelio, JAV ir Lietuvos archeologų komanda vykdė kasinėjimus sinagogos teritorijoje. 2019 metais atkasė bimos – pakylos skaityti Torą – grindis.

D.Labučio nuotr./Eglė Ridikaitė
D.Labučio nuotr./Eglė Ridikaitė

„Vieną dieną girdžiu džiaugsmingus šūksnius – pasirodo, archeologai atrado bimos grindis. Jie tikėjosi jas rasti, tačiau nežinojo, kokios jos bus, kaip atrodys“, – pasakoja E.Ridikaitė. Tada ji susipažino su mokslininkais Jonu Seligmanu ir Justinu Raču ir pasiprašė leidimo jas perpiešti.

Nuo 2019 metų menininkė jau yra „perkėlusi“ net 11 Didžiosios sinagogos grindų. „Mano grand sumanymas kada nors visas jas parodyti vienoje didelėje erdvėje. Geriausia būtų sakralioje“, – sako menininkė.

Į Vilnių studijuoti ji atvažiavo 1986 metais, gyveno Vokiečių gatvėje. Tada Eglei ir į galvą negalėjo ateiti, kad tas senamiesčio kvartalas prieš keletą dešimtmečių atrodė visiškai kitaip – stovėjo Didžioji sinagoga, šurmuliavo Sinagogų kiemas (šulhoifas), Vokiečių gatvė buvo kur kas tankiau apstatyta ir apgyvendinta.

Parodos „Samuelis Bakas. Paryžius ir Roma, 1956–1965“ / Eglė Ridikaitė „Atidengimai“ žiūrovai išvys du didelio formato Eglės kūrinius – Vilniaus Didžiosios sinagogos bimos ir mikvos grindų atodangas.

V.Ilčiuko nuotr./ MO nuosavybė/Eglė Ridikaitė. Kai pamačiau, negalėjau užmigti (Žydų pirtis), 2013
V.Ilčiuko nuotr./ MO nuosavybė/Eglė Ridikaitė. Kai pamačiau, negalėjau užmigti (Žydų pirtis), 2013

Pagarbos praeičiai avanscena

Milžiniško formato „kultūringas grindis“ tapytoja kuria jau daugiau nei dešimt metų. Paisydama natūralaus dydžio, menininkė atkuria XIX–XX a. Vilniaus laiptinių dekorą – paradinių įėjimų, laiptinių aikštelių grindų piešinius. O iškabindama juos ant sienų – sutaurina senojo Vilniaus palikimą, paversdama jį tikru šiuolaikinio meno kūriniu.

„Eksponuodama savo „grindis“ vertikaliai, menininkė suardo įprastą suvokimo logiką. Tačiau tik taip jų grožis iš dulkėtos tamsos yra pakylėjamas į susižavėjimo, atminimo ir pagarbos praeičiai avansceną“, – taip apie E.Ridikaitės ciklą atsiliepia menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė.

Grindų piešinius E. Ridikaitė atkuria pačios sumanyta technika: pridengusi drobę iš anksto paruoštais trafaretais, ji ne tapo, o keliais sluoksniais purškia aerozolinius dažus. Tiesiog nuostabu, kaip tiksliai, realistiškai jai pavyksta atrasti tinkamus atspalvius ir faktūrą.

V.Ilčiuko nuotr./Eglė Ridikaitė. Viniaus Didžiosios sinagogos bimos grindys po lietaus (2020)
V.Ilčiuko nuotr./Eglė Ridikaitė. Viniaus Didžiosios sinagogos bimos grindys po lietaus (2020)

***

2016-ųjų gruodį didelė E.Ridikaitės paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ buvo atidaryta Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salėje „Titanikas“, 2018 metais – Klaipėdos parodų rūmuose.

2021 m. liepos 6-ąją autorinis tapytojos pasirodymas su „kultūringomis grindimis“ įvyko Kyjive, „Cecho“ galerijoje. Praėjusį lapkritį keli E. Ridikaitės, „Meno parko“ galerijos kviestinės menininkės, kūriniai rodyti šiuolaikinio meno mugėje „Artissima“ Italijoje, Turine.

V.Ilčiuko nuotr./Eglė Ridikaitė. Mikvos (pirties) prie Vilniaus Didžiosios sinagogos grindys (2020)
V.Ilčiuko nuotr./Eglė Ridikaitė. Mikvos (pirties) prie Vilniaus Didžiosios sinagogos grindys (2020)

Gimusi 1966 metais Kupiškyje, E.Ridikaitė nuo 1986 metų gyvena ir kuria Vilniuje. Yra surengusi 14 autorinių ir dalyvavusi daugiau nei aštuoniasdešimtyje grupinių parodų.

2014 metais už tapybos darbų ciklą „Palikimas (babutas skaralas)“ buvo išrinkta geriausia „ArtVilnius`14“ menininke. 2018 metais už ciklą „Kultūringos grindys“ E. Ridikaitė pelnė Vyriausybės kultūros ir meno premiją, 2020 metais jai įteikta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis