„Nors visi Žygimanto Augustino darbai ir darbų serijos turi įvairias ir aiškias koncepcijas, jas vienija netikrumo tyrinėjimas. Šią būseną turbūt patyrė kiekvienas, ir menininkas išradingai, šmaikščiai siūlo pažiūrėti į mūsų gyvenamąjį laiką ir vietą. Tikiu, kad kiekvienas žiūrovas parodoje ras ne tik savo atsakymus į mums rūpimus klausimus, bet ir pasimėgaus meistriška tapyba“, – teigia parodos kuratorė Akvilė Anglickaitė.
Paroda veiks iki spalio 20 d.
„Į LNDM Vilniaus paveikslų galerijos erdves žengiantiems šiuolaikiniams autoriams visuomet keliame nemažus lūkesčius, iš kurių vienas svarbiausių – originalus sąlytis su praeitimi. Lygiai kaip ir prieš keletą metų čia eksponuoti Patricijos Jurkšaitytės darbai, Žygimanto Augustino kūryba šią sąlygą išpildo su kaupu. Tai šmaikštus, įtikinantis autorius, techninę meistrystę derinantis su pastabumu dabarčiai, o neretai ir praeičiai dabartyje. Retas kuris atsispiria ir Ž. Augustino virtuoziškai įvaldytai (savi)ironijai. Esu įsitikinusi, kad ši paroda taps tikru meno lauko įvykiu ir leis Vilniaus paveikslų galeriją atrasti iki šiol to nepadariusiems“, – sako LNDM Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. Aistė Bimbirytė.
Kas yra netikra?
Parodoje „Garantija“ Ž.Augustinas žiūrovams užduoda klausimą „Kas aš esu?“. Juk kas gali būti tikriau už save, savo kūną, išraiškas, savo atspindį? Regis, atsakymas į šiuos klausimus galėtų tapti savotiška garantija, bet žvelgiant į Ž.Augustino kūrinius patogus žinojimo, kas aš esu, jausmas ima nykti.
Savo odą, raumenis, išraiškas menininkas perkelia iš pradžių kasdieniams, vėliau – istoriniams personažams. Tikrojo „aš“ tarsi nelieka, jis įsikūnija į kitus, „aš“ atvaizdai dauginasi ir nebelieka vienintelio tikrojo vaizdo. Pasak parodos kuratorės, yra vaizduotė, žaidimas, juokas, ironija ir klausimas, kad galbūt tikrumo nereikia.
Senovės graikai buvo radę dalinį tokių klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti, sprendimą. Įeinančiuosius į Delfų šventyklą, kurioje orakulas suteikdavo atsakymus mitiniams herojams ir paprastiems mirtingiesiems, pasitikdavo trys užrašai: „pažink save“, „nieko per daug“ ir trečiasis, dėl kurio reikšmės ginčijamasi jau kelis tūkstančius metų, aiškiai siejantis užtikrintumą su nelaime.
Priešingai nei senovės graikų, dabarties pasaulyje netikrumas yra įgijęs neigiamą reikšmę, jį stengiamasi šalinti iš visų gyvenimo sričių. „Garantija“ – pažodinis trečiojo Delfų šventyklos užrašo vertimas, parodos pavadinime atsirandantis kiek ironiškai.
Istorijos perrašinėjimas – geresniam ir tobulesniam pasauliui kurti?
Vienoje iš parodos erdvių Ž.Augustinas siūlo žiūrovams persikelti į XVI a. valdovų rūmus. Tačiau tai, ką kuria menininkas, nėra praeities imitacija ar kopija. Jis sukuria paralelinę tikrovę ir drauge klausia, kaip kuriamas atvaizdo tikrumo įspūdis.
Tęsdamas Žygimanto Augusto portretų seriją, menininkas eina šio valdovo pėdomis ir imasi istorijos perrašinėtojo vaidmens. Jis teigia, kad „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija turėjo pasibaigti ne taip, kaip pasibaigė“. Karalienė Barbora mirė anksti, o Žygimantas Augustas – paskutinis vyriškosios giminės Jogailaičių dinastijos palikuonis – taip ir nesusilaukė įpėdinio. Menininkas imasi taisyti šią, jo manymu, istorijos klaidą ir sukuria Žygimanto Augusto sūnaus portretus.
Remdamasis Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto kraniometriniais duomenimis, Ž.Augustinas apskaičiuoja menamo sūnaus kaukolės matmenis ir jų proporcijas perkelia į palikuonio portretus. Siekdamas dar didesnio tikrumo, vieną iš portretų nutapo pigmentu, kurį Simona Rukuižaitė pagamino iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų pamatų akmens.
Ž.Augustinas istorinius naratyvus pasitelkia, kaip pats sako, „kiek įmanoma geresniam ir tobulesniam pasauliui kurti“. Jam svarbus pats perrašymo aktas, o ne faktas.
