Pirmuoju festivalio filmu pasirinkau režisierės Vallerie Donzelli „Karas paskelbtas“, kuris atstovaus Prancūziją šių metų „Oskaruose“.
Siužetą apibūdinant trumpai, tai – filmas apie poros kovą už savo vaiką. Laiminga įsimylėjėlių pora sužino, kad jų vaikui auglys. Negailestinga diagnozė idilišką jaunos šeimos gyvenimą apverčia aukštyn kojom. Jie atsisako visko, ką turi, ir, kabindmiesi vienas į kitą, bando nesugniužti pasakai virtus košmaru.
Filmo stiprumas yra sugebėjimas papasakoti poros bandymą kovoti už savo vaiką pakankamai realistiškai ir, sprendžiant iš atsiliepimų po kino seanso, nemažai kam buvo visai nesudėtinga įsijausti į šią istoriją ir į jos kraupumą.
Parodomos visos tėvų kovos su šia liga fazės – nuo atmetimo, netikėjimo, iki supratimo, kad gali viskas baigtis blogiausiu variantu, desperacijos ir pykčio. Puiku ir tai, kad filmas nenuslydo į verksmingą melodramą, nors būtent to ir būtų galima tikėtis iš filmo šia tema, sveiko humoro dozės čia irgi buvo vietoje. Imponuoja ir pati filmo idėja, kad visuomet reikia kovoti, net juodžiausioje situacijoje galima įžvelgti viltį.
Tačiau bent jau manęs šio seanso metu nepaliko erzinantis jausmas, kad filmą griauna kai kurios klišės, nuspėjamumas ir pakankamai standartiški sprendimai.
Nes ką paprastai daro vaiko tėvas, sužinojęs, kad jo sūnui auglys? Be abejo, puola ant kelių vidury gatvės, sviedžia alaus butelį į sieną ir rėkia. Kokia scena gali iliustruoti tėvus, palydinčius vaiką į operacinę? Žinoma, abu sustoję prieš juos pamažu užsiveriančias duris. Jeigu vieno iš poros tėvai konservatyvūs, kito, žinoma, motina lesbietė, gyvenanti su savo drauge. Jeigu prasideda vaiko gydymo maratonas, tėvai parodomi bėgantys maratoną parke prie ligoninės. Galų gale ir filmo pavadinimas – prieš vežant vaiką į ligoninę prasideda karas Irake. „Taigi, karas paskelbtas“. Kam Irake, o kam prie vaiko lovos. Stipru? O gal visgi pritempta?
Žodžiu, visa tai vietomis atrodo neįtikinama.
Suprantama, išreikšti skausmą ir gilias emocijas kine nėra paprasta. Ir kartais būtent banalūs, paprasti dalykai sugeba parodyti pakankamai sudėtingą vidų. Galvoju, galbūt ir šio filmų kūrėjų buvo toks sumanymas? Juk ir pačių herojų vardai – Romeo ir Džiuljeta. Viskas tarsi pasakoje, kuriai lemta griūti. Galbūt išties tai tik interpretacijų reikalas ir šis filmas kitiems patiks kur kas labiau nei man. Na, o man pritrūko subtilumo ir leidimo žiūrovui pačiam išjausti iki galo.
Bet kuriuo atveju, už filmo muzikos takelį ir ypač už Laurie Anderson kūrinį „O, Superman“ filmo pabaigoje aplodismentai.
Kita festivalio porcija po šio filmo buvo kur kas aiškesnė. Tai – festivalio svečio režisieriaus Pierre Etaix trumpametražis „Gražių sukaktuvių“ ir „Gerbėjas“.
Ir nors pats režisierius, atvykęs į Vilnių, jaudinosi, sakydamas, kad nežino, kaip bus priimti jo filmai, sukurti prieš 50 metų, manau, jis tiesiog kuklinosi. Nes akivaizdu, kad šio žanro filmai nesensta, o geras Čarlio Čaplino stiliaus humoras juokina iki šiol.
Tai šilti, jaukūs filmai, sukurti nebyliojo kino tradicijose, su daugybe absurdiškų situacijų ir režisieriaus užmoju juokinti publiką be jokio sustojimo. Šis humoras visai kitoks nei mes gauname šiuolaikinėse komedijose ir jau vien dėl to verta pamatyti šiuos filmus – dėl tų perdėtų situacijų, lengvumo ir paprastumo. Tiesiog juokas gryniausia forma, be didesnių išvedžiojimų.
Tiesiog juokas gryniausia forma, be didesnių išvedžiojimų
Pirmajame – trumpametražiame filme, pelniusiame režisieriui „Oskarą“, rodomos beviltiškos vyro pastangos grįžti namo pas žmoną, kuri laukia jo prie padengto stalo vestuvių sukaktuvėms atšvęsti. Tačiau panašu, kad visas miestas susimokęs prieš juos – kliūtys iškyla net ir netikėčiausiose vietose. Kai jau nesiseka, tai nesiseka.
„Gerbėjo“ herojus – jaunas mokslininkas, kurį tėvai žūtbūt nusprendė apvesdinti. Tiesa, menka problema, – neaišku, kas turėtų tapti jo nuotaka. Juo labiau, kad užsidaręs kambaryje tarp knygų sūnus, atrodo, neturi nė žalio supratimo, kaip galima būtų merginą užkalbinti. Jis nemato, kad čia pat panosėje jį įsižiūrėjusi švedė kambarinė, tačiau staiga įsimyli scenos žvaigždę, dėl kurios pameta galvą ir ima krėsti kvailystes. Pagrindinį personažą čia vaidina pats režisierius ir daro savo darbą išties meistriškai – gero juoko dozė čia garantuota kiekviename žingsnyje. (Kiti aktoriai, beje, vaidina irgi nepriekaištingai, o šeimos galvos išradingas būdas žmonai nematant grįžus iš darbo įsipilti taurelę – neabejotinai vienas iš šio filmo topų).
Todėl visiems kuo nuoširdžiausiai rekomenduoju pamatyti bent dalį festivalyje rodomos P.Etaix retrospektyvos. Juo labiau, kad tokia galimybė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje atsirado ne taip jau ir seniai – režisierius ilgus metus kovojo už savo kūrinių teises ir tik 2010 metais jas atgavo.
Pažintį su prancūzų komedijos žanru pratęsiame dar vieno garsaus šios šalies režisieriaus – Jacques Tati – filmų retrospektyvoje, taip pat demonstruojamoje „Žiemos ekranuose“.
Jo filmas „Eismas“, sukurtas 1971 metais, pasakoja apie nesėkmingą prancūzų automobilių įmonės „Altra“ darbuotojų kelionę į Amsterdame vykstančią automobilių parodą. Ši kelionė, furgonu vežant gamyklos šedevrą – poilsiui gamtoje pritaikytą mašiną su neįtikėtinai keistais patobulinimais – tampa tikru išbandymų labirintu. Avarijos, susidūrimai su policija, kiti netikėtumai – „Altros“ komanda į Amsterdamą pavėluoja, tačiau kelionės nuotykiai tai su kaupu atperka.
Sprendžiant pagal tai, kad „Skalvijos“ kino teatre jau po kokių 15 minučių nuo filmo pradžios ėmė atsirasti žiūrovų, paliekančių salę, panašu, kad filmo humoras įtikino ne visus. Ir iš tiesų, filmas įsivažiuoja labai pamažu, – tokių ilgų įžangų kaip „Eisme“ režisieriai dabar vargu ar galėtų sau leisti. Kai kas vadina šio filmo tempą „tipiškai prancūzišku“ – šiek tiek melancholišku, reikalaujančiu laiko įsijausti. Tačiau po šio gana ilgoko „apšilimo“ „Eismas“, iš pradžių kėlęs abejonių, visgi įtraukia. Įtraukia tiek įdomiu nostalgišku ekskursu į praeitį, kuomet automobilių industrija buvo nė kiek nepanaši į dabartinę, stambiais vairuotojų vaizdais, kaip ir „Gerbėjo“ atveju, šiltu jausmu ir, žinoma, subtiliu humoru. Manau, likusieji salėje nė kiek nesigailėjo dėl tokio pasirinkimo.
Tiesa, priimta manyti, kad šis, paskutinis, režisieriaus filmas tikrai nėra jo karjeros viršūnė. Tad bendram įspūdžiui apie jo darbus, matyt, reikėtų pasižiūrėti ir kitų režisieriaus filmų. Bent jau mano taikinys šiame festivalyje – dar vienas jo, kritikų išgirtas ir nemažai apdovanojimų pelnęs filmas „Mano dėdė“.
