1937 m. Rumunija, sanatorija ant Juodosios jūros pakrantės. Filmas „Randuotos širdys“ paremtas autobiografiniais Maxo Blecherio (žinomo kaip „rumunų Kafka“) tekstais. Autorius po dešimties metų, praleistų gipse mirė būdamas 29-erių. Filmo pasakojimo fragmentus skiria trumpi Blecherio tekstai, o preciziškuose kadruose matome dvidešimtmetį Emanuelį, kenčiantį nuo kaulų tuberkuliozės. Gulėdamas sanatorijoje jis rašo, skaito literatūrą, rūko, geria, dalyvauja vakarėliuose ir galiausiai įsimyli buvusią pacientę Solangę. Emanuelis pasakoja apie savo ir kitų pacientų pastangas gyventi oriai iki paskutinio atodūsio. Jų kūnai pamažu nyksta, bet mintys atsisako pasiduoti.
„Melancholiškas, intelektualus, savo forma žavintis filmas geba priartėti prie pamatinių trapaus žmogaus gyvenimo dalykų. Nepataikauja žiūrovui, bet kviečia jį ar ją tikram, atviram pokalbiui.“ (M. Valiūnaitė)
