Filmo veiksmas vyksta Bukarešte, praėjus trims dienoms po tetoristinio išpuolio Paryžiaus „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Keturiasdešimtmetis daktaras Laris su šeima atvyksta į tėvų namus, kur visa šeima mini tėvo mirimo ketvirtines. Kurdamas realaus laiko iliuziją Puiu beveik trijų valandų filme stebi komiškų ir dramatiškų situacijų kupiną šeimos mikrokosmosą, kur kiekvienas yra susitelkęs ties savo realybe, dabarties ir praeities interpretacija. Belaukiant kunigo skamba ne tik indai ir stiklai bet ir šeimos paslaptys. Rumunų Naujosios bangos režisierius populiarų dramos prie vakarienės stalo žanrą įvelka į Lietuvai artimų ritualų ir mentaliteto rūbą.
„Puiu režisuojama kamera meistriškai nardo po buto kambarius ir koridorius žiūrovui suteikdama „didelio paveikslo“ iliuziją. Žiūrovas tik vėliau supranta, kad šiame chaose vienas personažas yra ryškesnis: tai Lario, kuris kaip ir daugelis mūsų tokių susitikimų akivaizdoje, permąsto savo vietą šeimos paslapčių ir emocijų žemėlapyje.“ (A. Račaitytė)
