Monrealio transporto radinių skyrius. Sningant ir skambant jaukiam septintojo dešimtmečio džiazui, iš numanomos darbuotojo pozicijos, pro langelį, stebime žmones, atėjusius ieškoti pamestų daiktų: telefono, bilieto, savo rankomis megzto šaliko ar pirštinės, kuriuos jie apibūdina su didžiausia meile. Vėliau tie patys žmonės atveria savo namų duris ir dalinasi mintimis apie kitus, ne tokius daiktiškus, praradimus, pavyzdžiui, mirusius artimuosius ar nutrūkusius santykius. Pradinis komizmas įgyja švelnios melancholijos atspalvį ir primena, kad gyvenimas yra nuolatinio taikymosi su praradimais procesas, kuris neaplenkia nė vieno. Šis filmas – terapinio poveikio bandymas kalbėti apie netektis šviesiai – akcentuojant ne skausmą, o gražų prisiminimą apie tai, kas mums buvo ir tebėra svarbu.
Filmas „Odė pamestai pirštinei“ įtrauktas į pagrindinę 17-ojo VDFF programą.
Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF)
Rugsėjo 24–spalio 4 d. „Skalvijos“ kino centre, kino teatruose „Romuva“ ir „ArleKinas“ bei „Skalvijos“ virtualioje salėje.
www.vdff.lt
