"Šis spektaklis bus aktualus tiems, kam šiandienos kontekste dar rūpi žmogaus sielos gyvenimas. Vertybės nesikeičia per amžius, tik gal nebepastebim, ar nenorim matyt kitą kartą, ar nespėjam amžinam skubėjime. O pirmapradžiai dalykai vis tiek yra, ir pasaulis dar neišnyko, vis dar gražus ir vis kitoks kiekvienas rytas ir saulėtekis, ir debesis kiekvienas vis kitoks, tik dažnai nebėr kada pajausti, išgyventi visą tą duotą grožį, ištarti „pasvydo, pasvydo...". Ir visada gal bus žmogus, norintis pasakyti „mano sielą žeidžia mano gyvenimas..." -- kaip kad kažkada Antanas Strazdas rašė (cituodamas Šv. Raštą) vienam savo laiške."
