Tiesiog paklauskime savęs, ar, metams bėgant, neišbarstėme avantiūrizmo ir nepasidarėme sėslūs daiktų savininkai, užuot atsukę veidus vėjui, kelionėms ir nuotykiams? Pasiteisinimų, aišku, rasime: darbas, šeima, problemos... Jų bus visada. Bet jei šiandien turime, ką ir kur investuoti, geriau investuokime į savo ateities įspūdžius.
Ką prisiminsime?
Mokslininkai nustatė, kad savo gyvenimą mes įsivaizduojame kaip prisiminimų seką, bet tuo, kad turėtume kuo daugiau įsimintinų prisiminimų, kažkodėl labai mažai rūpinamės.
Na, nebūtinai gulėdami mirties patale, bet, pavyzdžiui, liūdesio akimirkomis. Kad ką tik nusipirkome naujausią telefoną ar vardinius batus? Ne. San Fransisko universiteto mokslininkai nustatė, kad savo gyvenimą mes įsivaizduojame kaip prisiminimų seką, bet tuo, kad turėtume kuo daugiau įsimintinų prisiminimų, kažkodėl labai mažai rūpinamės. Šiuolaikinis žmogus užvaldytas pirkimo manijos. Taip, nauji pirkiniai teikia džiaugsmą, tačiau jis labai trumpalaikis (nes juk priprantame prie paties geidžiamiausio daikto ir jis toks žavus jau nebeatrodo), o įspūdžių vertė laikui bėgant tik didėja, jie apauga sentimentais ir romantika.
Svarbiau būti laimingam, bet ne įžymiam
Nors kai kurioms žvaigždutėms ir žvaigždūnams ir atrodo kitaip. Psichologai mums siūlo koncentruotis į dalykus, kurie mums teikia laimę, o ne žinomumą. Į tokius spąstus dažniausiai pakliūva šiek tiek visuomenėje žinomi asmenys, kurie tampa tarsi vaikščiojančiomis etiketėmis: gal mielesni būtų pernykščiai sportbačiai, bet su jais vaikščioti „ne lygis“ (ką atpažinę praeiviai pagalvos?), tad nenoromis tenka pirkti brangius ar madingus daiktus.
Jie atspindi tariamą dėvėtojo ar vartotojo statusą (nors kartais išleidus santaupas brangiam automobiliui, jų nebelieka benzinui...) Taigi, pirmiausia reikėtų sau pripažinti, kad su mano individualybe tie brangūs daikčiukai turi mažai ką bendro. Tačiau išgyvenimai ir įspūdžiai – tikrai taip.
Studijuokime ne kainų etiketes...
...o mus supantį pasaulį. Aplink tikrai daugėja žmonių, kurie pinigus investuoja į keliones, mokslą ir kūrybą – nes tai dešimteriopai atsiperka. Toks mąstymas ypač būdingas jaunajai kartai, kuri nebesupranta tėvų ir senelių daiktų kaupimo sindromo. Todėl investuojama ne į materiją.
Kasdien mes save tikiname, kad reikia „kažką“ nusipirkti, nors kartais daiktas mums absoliučiai nereikalingas ir leidžiame pinigus, kuriuos galėtume sutaupyti įdomesniems dalykams. Kam investuoti į naują telefoną, jei už tą sumą galime nuskristi į šalį, kurioje nesame buvę? Daug keliaujančių žmonių veidai dažniausiai švyti džiaugsmu, bet neverta jiems pavydėti burbant, kad „jie gali sau tai leisti...“ – galite ir jūs.