Menininkės, kuriančios reborn babies („atgimę arba atgiję kūdikiai“), save vadina daugiavaikėmis. Fiziškai motinystės stebuklas įmanomas tik kartą per metus, tačiau šių moterų rankose kūdikiai gimsta nuolat. Kuo lėlė panašesnė į tikrą vaiką, tuo kūrinys laikomas tobulesniu. Atsiradusi Amerikoje, ši kontroversiška meno kryptis jau keletą metų sėkmingai plinta visoje Europoje.
Klaidinanti tikrovė
Italijos šiaurė, Seborga. Miesto centre esanti nedidelė patalpa primena vaikų lopšelį-darželį. Dailiuose vežimėliuose, lovytėse, ant mažų kėdučių guli ir sėdi apie dvidešimt gražiai aprengtų, tačiau neįprastai tylių kūdikių. Tai – menininkės Fiorenzos Biancheri šeima.
Rankų darbo lėlės iš pirmo žvilgsnio labai panašios į tikrus kūdikius: tiksliai atkartoti veido bruožai, švelnūs plaukučiai, blakstienos.
Rankų darbo lėlės iš pirmo žvilgsnio labai panašios į tikrus kūdikius: tiksliai atkartoti veido bruožai, švelnūs tarsi naujagimio plaukučiai, blakstienos. Nepaprastai tikroviškai atrodo oda, išraizgyta miniatiūrinių kraujagyslių ar nusėta dėmelių, burnos kamputyje blizga seilės ar baltuoja pieno lašas…
Paėmus lėlę į rankas, įspūdį sustiprina it tikro kūdikio svoris, kūnelio minkštumas, o labiausiai – tankiai besikilnojanti krūtinė su plakančia širdele (ją plakti priverčia specialus mechanizmas).
Atgimęs kūdikis kelia įvairių jausmų, tačiau menininkė pataria nepamiršti, kad tai – meno kūrinys, nors gyvybe alsuojanti lėlė atrodo labai tikroviškai. Kiekviena lėlė – tai dalis pačios menininkės ir gabalėlis svetimo gyvenimo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Visatos dėsniai, kurių neverta ignoruoti
Fiorenza Biancheri pasakoja, kad sūnus ir dukra jai yra neišsenkantis kūrybos šaltinis. Stebėdama naujagimius ir taip greit prabėgantį kūdikystės periodą, moteris panoro jį įamžinti kaip nors realistiškiau, nei leidžia nuotraukos ar filmuota medžiaga. Atgaivindama lėles moteris suvienija skulptūrą, dailę ir siuvimą. Šiandien menininkė didžiuojasi ne tik daugybe įvairiausių apdovanojimų, bet ir beveik 300 atgimusių kūdikių šeima.
Įpūsta gyvybė
Kalbant lėlininkų žargonu, paprastą lėlę paversti itin tikroviškai atrodančiu kūdikiu galima reborning’o (atgimimo, atgijimo) ir newborning’o (naujo gimimo) metodais.
Taikant reborning’ą paprastos lėlės bruožai kruopščiai nuvalomi ir veidelis piešiamas iš naujo. Taip atgaivinta lėlė panaši į tikrą kūdikį tik veido išraiška.
Newborning’as – kur kas sudėtingesnis procesas. Iš specialios medžiagos pagaminamos norimo dydžio kūno dalys ir sujungiamos, kad atrodytų it tikro kūdikio. Odai tikroviškumo suteikia daugybė sluoksnių dažų. Kiekvienas kruopščiai išdžiovinamas ir tik tada dengiamas naujas – taip sukuriamas kraujagyslių, apgamų, dėmelių efektas. Nosytėje paliekamos atviros šnervės. Burna, kojų ir rankų nagai nublizginami – taip suteikiama natūralaus švytėjimo.
Itin kruopštus darbas – suformuoti plaukus, blakstienas, antakius. Šis procesas trunka net iki 30 valandų. Specialia adata moheriniai plaukai mažomis sruogelėmis įsiuvami į galvą, antakius, blakstienas. Sudėtingiausia ir kūrybiškiausia dalis – nupiešti veidelį. Tuomet ir atsiskleidžia tikrieji gebėjimai įpūsti lėlei gyvybę. Baigtas kūdikis aprengiamas, nufotografuojamas, jam suteikiamas vardas ir išrašomas gimimo liudijimas. Tik tada kūrinys pristatomas pasauliui.
Už ir prieš
Tikroviškai atrodančias lėles perka kolekcininkai, gyvenimo tragediją patyrę tėvai, vienišos moterys ir vyrai, seneliai. „Perka“ – ne visai tikslus žodis. Atgimusių kūdikių geidžiantys žmonės šį procesą linkę vadinti įvaikinimu. Lėlė tampa visateise naujos šeimos nare, yra mylima ir branginama. Atgimęs kūdikis brangus ir tiesiogine prasme, nes tokio meno kūrinio kaina gali būti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų.
Psichologai itin tikroviškai atrodančių lėlių įtaką psichikai vertina atsargiai. Dažniausiai atgimęs kūdikis kelia teigiamų emocijų, ramina ir džiugina. Jį galima nešioti, sūpuoti, vežti į lauką vaikiškame vežimėlyje ir rūpintis juo kaip tikru vaiku. Idealus kūdikis neserga, neverkia, jam nereikia keisti sauskelnių, jis nesuauga…
Retais atvejais lėlių terapija taikoma siekiant palengvinti netekties skausmą. Gavę tokį užsakymą menininkai dirba naudodami tikro vaiko nuotraukas, drabužėlius.
Retais atvejais lėlių terapija taikoma siekiant palengvinti netekties skausmą. Gavę tokį užsakymą menininkai dirba naudodami tikro vaiko nuotraukas, drabužėlius. Toks atgimęs kūdikis suteikia šeimai galimybę susitaikyti su sielvartu ir mirties faktą priimti palaipsniui.
Anglijoje atgimę kūdikiai sėkmingai naudojami senelių globos namuose. Niukaslo ligoninės Senyvų žmonių sveikatos centro specialistė Lorna McKenzie, dalyvavusi teminiame tyrime, teigia, kad lėlės padeda senukams grįžti į praeitį, kai jie buvo jauni ir jautėsi reikalingi. Tokiai nuomonei pritaria ir šios ligoninės gydytojas Ianas Jamesas. Jis pastebėjo, kad rūpinimasis netikrais kūdikiais nuslopina senų žmonių pyktį ir agresiją, o sergantiems Alzheimerio liga net padeda sumažinti vaistų dozes.
Visi šie argumentai neįtikina gausybės skeptikų, kurie tikroviškai atrodančias lėles vadina makabriškais kūriniais ir net lavonėliais. Daugeliui vien žiūrėti į atgimusius kūdikius nejauku, o paėmus juos į rankas apima baimė. Mokslininkai ramina, kad tokia reakcija – visiškai normali. Išvertus iš anglų kalbos, šis reiškinys skamba labai poetiškai: slėpinių arba klaikybės slėnis (uncanny valley). 1970 m. japonų mokslininkas Masahiro Mori nustatė, kad gyvas būtybes vaizduojantys negyvi daiktai tik iš pirmo žvilgsnio kelia susidomėjimą ir simpatiją. Vos tik žmogaus protas suvokia, kad prieš akis – meistriškai sukurta apgaulė, sutrinka ir ima priešintis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Charakterį nulemia ir tai, kelintas šeimoje gimėte
Tikroviškai atrodančias lėles kuriančių, kolekcionuojančių ar tiesiog jas mylinčių žmonių klaikybės slėnis nebaugina. Atgimęs kūdikis jiems – slapčiausių svajonių realizacija. O svajoti juk taip žmogiška.
