„Aš iš tų, kurie niekaip nesiliauja daug dirbti, o šįmet dar įstojau studijuoti tarptautinio verslo. Atsidūriau tarp kitokių žmonių, kitokioje aplinkoje – buvau to labai pasiilgęs, nes pastaruosius dvejus metus jaučiausi taip, lyg daužyčiau galvą į sieną. Nebesupratau, ką veikiu ir kodėl, nebenorėjau sau teisintis, kad viskas gerai. Norėjosi kažko naujo, kitokių žinių, kitokių vėjų. Bet juokauju, kad mokydamasis verslo labai aiškiai supratau: geras verslininkas nebūsiu, nes man žmogiškasis faktorius daug svarbiau už pelną“, – dėsto Kęstas.
– Esate moterų už skvernų graibstomas. Visoms klientėms jūsų reikia, visos džiūgaudamos deda savo asmenukes su naujomis šukuosenomis į feisbuką ir dėkoja Kęstui. Na, esate beveik dievinamas... Kodėl jos pas jus plūsta?
Apie savo klientus aš žinau viską, kaip ir jie apie mane, bet po darbo valandų tai neišnešama į viešumą.
– Nebeturiu tikslo apkirpti ir aprengti visą Lietuvą. Mano kredo darbe – „niekada nemeluok klientui“. Draugai ir draugės žino: jei matysiu, kad bus blogai, – nedarysiu. Neįkalbėsit. Ir jei prieš vakarėlį kas nors paklaus, kaip atrodo, tikrai nemeluosiu: jei bus ojezusmarijakatučiadabarapsirengei – taip ir pasakysiu. Apie savo klientus aš žinau viską, kaip ir jie apie mane, bet po darbo valandų tai neišnešama į viešumą. Draugas mano kėdėje iškart virsta klientu: esu profesionalas ir turiu gerai padaryti darbą, o ne bet ką pliurpti ir šiek tiek pačekšėti žirklėmis. Šnekamės apie viską: nuo mados tendencijų, maisto, vyno, kelionių, vaikų gimtadienių iki asmeninių dalykų.
Darbe turiu genialią atmintį: taip susikoncentruoju, kad be jokių užrašų atsimenu visų klientų plaukų dažų formules, nekalbant apie jiems reikšmingas datas. O tų klientų – per tūkstantį. Tačiau po darbo susipažinęs su žmogumi galiu po trijų minučių pamiršti jo vardą... Kartą prieš daug metų atėjo Agnės Jagelavičiūtės mama, pakalbėjome apie kažkokį būsimą gimtadienį, o kai ji vėl užėjo po pusantro mėnesio, iškart apie tą gimtadienį ir paklausiau. Moteris šiek tiek nustebo, o grįžusi paskambino Agnei ir pasakė, kad turbūt ji yra Kęsto VIP klientė, na, kokia viena iš dešimties, nes jis, matyt, viską užsirašo, kad paskui galėtų kalbą pratęsti... O aš viską prisimenu gal todėl, kad tiesiog myliu žmones. Man jie nuoširdžiai įdomūs! Ir visai nerūpi, kiek kas uždirba, kokio brangumo kieno rankinė. Mano paslaugų kainos vienodos ir pedagogei, ir banko prezidentei – neskirstau žmonių pagal rangus. Ir nebus taip, kad griežtu balsu paskambinusi kokia -ienė bus priimta be eilės, o iš ten išmesta kokia nors „neelitinė“ klientė. Tad kai kurios ponios pas mane nebesilanko.
TAIP PAT SKAITYKITE: „LeMuse“ siela Lina Pliuraitė rutinos nebijo
– Jus vertina, myli, jūsų verslas klesti. Gyvenk ir mėgaukis...
– Gal vieniems patinka, kad esu paprastas, kad galiu bendrauti visomis temomis, kad man daug kas įdomu, kitiems – kad vertinu gerus daiktus ir kad renkuosi gerti šampaną, o ne „Bosca Anniversary“, nes užsidirbu... Bet pinigai – ne siekiamybė ir ne pats svarbiausias dalykas. Negaliu užsibūti monotonijoje. Visada ieškojau ko nors naujo, kišau nosį į kitas sritis. Esu kirpėjas, bet man rūpėjo ir mada, stilius, estetika. Ėjau, dariau, bandžiau, kūriau kolekcijas. Paskui suvokiau, kad jau nemažai per tuos 32 metus padaryta. O kas bus po 10 metų? Vėl stovėsiu ir kirpsiu po dvylika valandų kaip visada? Ar važinėsiu į fotosesijas ir varinėsiu po parduotuves su pilnais maišais drabužių? Tai būtų žingsnis atgal – be viso to, ką darau, man norisi dar kai ko nauja.
– O koks būtų pirmyn? Šiaip jau stilisto darbas ir yra juodas, nedaug jame romantikos...
– Daug kas įsivaizduoja, kad yra kitaip. Kartais kokiems nors projektams pasiimame jaunų asistentų, ką tik baigusių kokią Dailės akademiją, ir jie įsivaizduoja, kad bus toks vau: visi užsikasę tarp knygų, žurnalų, su taurėmis vyno ieško įkvėpimo. Vakarėliai, linksmybės... Ne, brangieji. Stilisto namai – tai „Akropolis“ ir savaitė be miego. Prieš kokius penkerius metus, kai stilizavau daug fotosesijų, kai rengiau televizijų žmones, tai buvo ir mano gyvenimo dalis. Ir tame nebuvo daug mados, meno ar išmonės. Reikėdavo tiesiog surasti pilką kostiumą, kuris gerai atrodytų ekrane, ir priderinti prie jo kaklaraištį. Sakydavau, kad mano mama galėtų tą padaryti... Dabar imuosi tikrai ne visko, ką siūlo, koncentruojuosi į privačius klientus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ieva Narkutė: „Nuo dainavimo lengvai nepabėgsi“
– Sėkmės istorijos – gana panašios. Šį tą pasiekusių žmonių vaikystėje tėvai tikrai nevežiojo į mokyklas prabangiais automobiliais... Ir nė vienas jų nebijojo bet kokio darbo.
– Aš pradėjau dirbti septyniolikos. Žinot, beveik kasryt prisimenu vieną situaciją: stoviu aš direktoriaus kabinete su mama – atėjome pasiimti dokumentų, nes dešimtoje klasėje sugalvojau mokytis Šiaulių buitininkų mokykloje. (Tais laikais į profkę eidavo tik tie, kurie nenorėdavo arba negalėdavo mokytis, visiški autsaideriai.) Ir direktorius sako mano mamai, taip pat pedagogei: „Jei jūs dabar leisite savo vaikui išeiti iš mokyklos, sugadinsite jam gyvenimą!“ Ačiū mamai už drąsą! Įsivaizduoju, ką jai teko iškęsti pedagogų kolektyve dėl tokio mano pasirinkimo... Juk visų mintys buvo, kad tas vaikas tuoj nusiris į dugną. Kitų akyse aš buvau nurašytas! O mama manimi tikėjo, aš visada iš jos girdėjau: „Tu esi geriausias!“ Ir man beliko vienintelis kelias – tai įrodyti.
Gal ir gerai, kad tuomet, kai pernelyg atsipalaiduoju, vis atsiranda žmonių, kurie tarsi spiria į užpakalį ir sako: „Arba – arba!“
Prisimenu ir dar vieną situaciją, kai dalyvavau šokių projekte. Nuėjau ten, nes vaikystėje buvau dešimt metų šokęs ir labai gerai sekėsi, todėl pamaniau, kad televizijoje tikrai nepersistengsiu: man gi nereikia tų prizinių vietų, tiesiog savo malonumui pasimalsiu ir išeisiu. Ir kai per trečią laidą tiesioginiame eteryje Jurijus Smoriginas man pasakė: „Arba tu pradedi rimtai dirbti, arba kitą kartą aš tave išmesiu!“, vėl prisiminiau direktoriaus žodžius ir vėl užvirė troškimas įrodyti, kieno bus viršus. Pasakiau šokių partnerei, kad nuo rytojaus mes repetuosime tiek, kiek reikės. Parodysiu Smoriginui, kaip galiu šokti! Ir ką gi – nuėjau iki finalo. Gal ir gerai, kad tuomet, kai pernelyg atsipalaiduoju, vis atsiranda žmonių, kurie tarsi spiria į užpakalį ir sako: „Arba – arba!“
– Įsivaizduoju – stovi Šiaulių grožio salone toks septyniolikmetis, ateina tetulė ir sako: „Sudėk man, vaikeli, cheminį.“ Juk karjeros pradžioje kone visos klientės buvo vyresnės už jus, turėjo žymiai daugiau gyvenimiškos patirties. Ar nežiūrėjo į jus kaip į berniuką, kuris gal bent ko nors nesugadins, jei pasistengs?
– Taip, berniukas... Jaučiau, ką jos galvodavo: „Gal nebus labai žiauriai...“ Bet juk turi tai pereiti. Keista, tačiau dabar vis dažniau pagalvoju, kad man trūksta to laikotarpio, to troškimo vėl ką nors įrodyti.
– Ar kadaise nebuvo noro įrodyti, kad puikių žmonių gali sutikti nebūtinai įstojęs į prestižinę aukštąją mokyklą?
– Mokydamasis savo profkėje sutikau labai įvairių žmonių: vieni ten atsidūrė, nes neturėjo galimybių mokytis, bet buvo gabūs, kiti tingėjo, nenorėjo ir nesimokė. Juk visur tokių yra. Tikrai manau, kad Lietuvoje aukštasis išsilavinimas pernelyg sureikšminamas. Pavartykime žurnalus ir pasižiūrėkime: magistro laipsnį turinčios mergaitės kartais nesugeba keturių žodžių logiškai sudėti į sakinį, tačiau juk interviu yra redaguoti. O kiek turime didcentrių kasininkių su keliais aukštojo mokslo diplomais... Faktas, kad tu „kažką“ baigei, dar nieko nereiškia. Ir iš išvaizdos niekada negali spręsti apie žmogaus vidų, bet mes juk mėgstame stereotipus. Mums juk svarbiau saldainio popieriukas už saldainį: tu turi blizgėti.
– Turbūt dar kartą pajutote tai savo kailiu Vilniuje?
– Visada jaučiau, kad Šiauliai – ne mano miestas, man trūko erdvės. Ir „bernelis kaimietis“ atvažiavo į sostinę. Jaučiau žvilgsnius: „Oi, atvažiavo įrodyt, kad jis čia krūtas...“ Bet tai buvo dar vienas spyris man į užpakalį, o juk sakiau, kad jie man padeda... Nieko nepažinojau, neturėjau nė vienos klientės. Ir pradėjau art. Sėdėdavau darbe septynias dienas per savaitę po dvylika valandų. Laukdavau kiekvieno kliento, turėjau labai daug vidinės energijos, labai tikėjau tuo, ką dariau. Na, aišku, kaip kiekvienas aštuoniolikmetis, be viso to, dar buvau šventai įsitikinęs, kad esu profų profas... Dirbau su jauna italų kompanija, turėjau galimybę mokytis; pamenu, atvažiavo vienas kirpėjų guru iš Italijos. Pamatęs, kad klientę dažiau gal šešias valandas 15 atspalvių, pasakė: „Matosi, kad esi aštuoniolikos. Pašnekėsime, kai tau bus dvidešimčia daugiau. Tada suvoksi, kad klasikinės linijos, natūralios klasikinės spalvos yra pagrindiniai dalykai, nuo kurių turėtum atsispirti.“ Klausiausi ir galvojau: kokias čia nesąmones tas senis pasakoja? Matyt, pats tingi ilgai klientes dažyt su folija – paprastai užtepa ir mano, kad čia jau menas... O dabar sakau, kad jis buvo teisus.
– Bet kuriame darbe nemaišo komunikabilumas ir charizma, o geras kirpėjas visada yra ir geras psichologas, ar ne?
– Reikia ne tik estetikos suvokimo ar proporcijų pajautimo, jau nekalbant apie amato įgūdžius (kurių įgyji tik po kokių septynerių intensyvaus darbo metų), – privalu įsijausti į kiekvieno kliento asmenybę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Floristas Antanas Mažonas: vėjas mintyse
– O kada atėjo tas puikusis momentas, kai klientės pas jus ėmė griūte griūti?
– Po kokių penkerių metų. Darbo reikalai suvedė su tuometės laidos „TV pagalba“ žmonėmis, ir atėjo klientė Agnė Jagelavičiūtė. Su ja greitai tapome labai gerais draugais, ji man leisdavo su savo plaukais daryti viską. Agnė buvo matoma, atpažįstama, fotografuojama ir visi atkreipdavo dėmesį į jos plaukus, nes nuolat keitėsi spalva, kirpimo būdas, ilgis. Na, tada buvau pastebėtas ir aš, kažkas kažką parašė, atsirado klientų susidomėjimas ir nepastebimai „bernelis iš Šiaulių“ virto į „bliamba, iš jo tikrai kažkas išeis“.
– Jums prasidėjo dar ir vakarėlių metas...
– Man buvo žiauriai smagu. Visi buvome jauni, visiems apie 25-erius, o juk tuomet buvo pati „žvaigždžių“ eros pradžia, bet be jokių asociacijų su aukštuomene, prabanga ar elitu. Linksmindavomės vakarėliuose iki ryto, paskui eidavome į darbus: jauna chebra, nuostabūs ir įdomūs žmonės. Jei kas apie tuos vakarėlius ir rašydavo, tai pozityviai, nebuvo to šlykščiai kandaus tono, kuris atsiradęs dabar. O paskui man lyg ir ėmė atrodyti, kad nebeįdomu, lyg ir darbo per daug turėjau, lyg ir prasmės nebemačiau, tad pamažu ėmiau trauktis. Gal aš jau ramus senas žmogus, o gal tas etapas natūraliai baigėsi? Be to, suvokiau savo šaknis. Nesu gi aš tas „elitas“. Nesu dizaineris. Nesu ir „žvaigždžių stilistas“. Turiu tik tikrai patikimą turtą – nuostabių draugų. Ir šimtu procentų žinau, kad jei bus blogai, tikrai turėsiu, kam paskambinti.
– Supykstate bent retkarčiais?
Mūsų darbas – kaip dėlionė: tu turi sudėlioti paveiksliuką iš charizmos, talento, amato įgūdžių, bendro išsilavinimo, mados tendencijų.
– Aš juk geras žmogus... Tik turiu minusą: nekenčiu nekokybės. Žinau, ką reiškia patarnauti žmonėms, ir aš tą puikiai moku – man nesunku nulenkti galvą, nesijaučiu nusižeminęs. Ir kai kartais matau, kaip koks padavėjas ne nuoširdžiai, o bjauriai dirbtinai ir pabrėžtinai malonus, kyla klausimas: tai kam jis dirba tą darbą? Kam dirba šiaip jau nuostabus žmogus kirpėjo darbą, jei per dieną sulaukia dviejų klientų? Ir taip – dešimt metų. Gal nevėlu ką nors keisti, jei niekaip nepavyksta pritraukti žmonių? Mūsų darbas – kaip dėlionė: tu turi sudėlioti paveiksliuką iš charizmos, talento, amato įgūdžių, bendro išsilavinimo, mados tendencijų. Esu romantikas ir realistas, man svarbu žemė po kojomis, nenoriu meluoti nei sau, nei kitiems ir tikiu, kad kartais šiek tiek žiauresnė tiesa gali priversti tave eiti į priekį.