Paulinai įdomus ne tik nesusikalbėjimas tarp tų bedalių – emigrantų ir labdarių – svetimos valstybės pareigūnų, apie kuriuos skaitydamas gali apsiraudoti arba iš juoko, arba iš nepatogumo, bet ir tarp visų mūsų, kuo mes save (bedaliais ar labdariais) belaikytume, nes, prisipažinkime – dažnai mūsų monologus adresatai supranta visiškai ne taip...
– Kur sunkiau būti menininke – Londone ar Vilniuje? Juk iš gryno meno pragyventi sudėtinga?
– Čia amžina dilema: ar geriau būti didele žuvimi tvenkinyje, ar maža žuvimi jūroje. Iš gryno meno pragyventi sudėtinga visur, bet aš ir neturiu tokio tikslo. Renkuosi su kūryba nesusijusį pragyvenimo šaltinį, užtat naudojuosi beveik neribota kūrybos laisve. Be abejo, tuomet kūrybai tenka daug mažiau laiko, energijos, susikaupimo. Manau, kad labai svarbi, tiesiog absoliučiai būtina yra valstybės parama menininkams. Lietuvoje ta parama yra, galėtų jos būti ir daugiau, bet šen ir ten vis išlenda koks nors nesusipratėlis ir prabyla apie tai, kad menininkai, girdi, turi išsilaikyti patys.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kultinių užeigų ambasadorius Kristupas Baublys
– Kaip atrodo jūsų eilinė diena Londone?
– Kiekviena mano diena – kitokia. Niekada iš anksto nežinau, kokia ji bus. Man tai visai patinka. Nors man svarbūs ir tam tikri maži ritualai, suteikiantys gyvenimui šiokį tokį karkasą. Pavyzdžiui, stengiuosi pusryčiauti ryte, pietauti dieną ir vakarieniauti vakare. Rašyti, apskritai dirbti kūrybinį darbą man geriausia vėlai vakare, kai niekas netrukdo ir neatsiranda jokių neatidėliotinų reikalų. Vakare nemėgstu eiti miegoti, o ryte nemėgstu keltis.
– Rašėte, kad nemėgstate žmonių, mąstančių stereotipais. Bet manau, kad mirtingajam sunku ar net neįmanoma jų išvengti, ypač vertinant kitus. Kokiose situacijose pati save pagaunate, kad elgiatės kaip paprasta stereotipų vergė?
– Noriu tikėtis, kad niekada nesielgiu kaip ko nors vergė. Nepasakyčiau, kad tai labai sunku. Gal taip veikia mano protas, be to, ir auklėjimas, o tiksliau, šeimos aplinka prie to turbūt yra prisidėję – nesu linkusi priimti kitų nuomonės kaip neginčytinos tiesos, visada stengiuosi mąstyti kritiškai ir nuomonę susidaryti pati. Žinote tą eksperimentą su balta piramide, padėta ant stalo priešais grupę žmonių, kai visų iš eilės klausiama, kokios ji spalvos, tačiau su visais, išskyrus vieną, iš anksto susitarta, kad jie sakys, jog piramidė juoda? Mano nuomonės apie tai, ką matau, toks grupės spaudimas niekada nepaveiktų.
– Knygoje „Bedalis ir labdarys“ rašote apie nesusikalbėjimą ir nesusipratimus tarp kitakalbių ir net ta pačia kalba šnekančių žmonių. Ar pati esate tai patyrusi?
Nesupratimo labai nemėgstu, gyvenime jis gali turėti net tragiškų pasekmių, tačiau kūryboje jis man įdomus kaip reiškinys, kuriantis naujas prasmes.
– Šią knygą parašiau iš savo ir kitų patirties. Nesusikalbėjimas vyksta nuolat, kartais mums to net nepastebint. Abejoju, ar kitą žmogų apskritai galima iki galo suprasti. Nesupratimo labai nemėgstu, gyvenime jis gali turėti net tragiškų pasekmių, tačiau kūryboje jis man įdomus kaip reiškinys, kuriantis naujas prasmes.
– Knygos iliustracijos – irgi jūsų kūriniai. Tie piešiniai rašteliai („Eškau mergynos nuo 21–22 metu“ ar „Sendvič su vištiena, silkės ropmoliuskai“), gatvių planai su nuorodomis į barus – meninė išmonė ar perdirbta dokumentika?
– Nei viena, nei kita, bet kartu ir viena, ir kita. Kaip ir kituose savo darbuose (tiek rašto, tiek vizualiojo meno), rastus artefaktus čia panaudojau kūrybiniais tikslais. Tokius planelius žmonės piešdavo, kol dar nebuvo „Google“ žemėlapių. Turiu surinkusi nedidelę jų kolekciją. Išimti iš konteksto, jie niekur nebeveda, bet vis dėlto patvirtina tam tikrą mėginimą susikalbėti – juk vienas žmogus paišė planelį kitam. O ar tas kitas atėjo į tą vietą, ar surado ją, šito jau nesužinosim...
TAIP PAT SKAITYKITE: Yayoi Kusama: populiariausia 2014-ųjų menininkė arba princesė ant žirnių
– Kai skaitai, kaip kalba jūsų aprašytas herojus: „Nu va, daba jau einu iš lėktuvo. O, da laiptais čia lipt! Eina naa...“ – supranti, kad TAI jau n metų ir n kartų girdėjai oro uostuose ir sukai nosį nuo „tų“ tautiečių. O gal yra bruožų, dėl kurių tokie personažai jums simpatiški?
– Skaitytojai yra uždavę man ir tokį klausimą: „Kam jūs rašote, jei nekenčiate savo personažų?“ Kai kam atrodo, kad mano knygoje „Bedalis ir labdarys“ nėra empatijos. Bet tai netiesa, jos ten tikrai nemažai. Net ir nesimpatiški žmonės gali tapti įdomiais personažais.
– Prieš kurį laiką Lietuvą padalijo toks kasdieniškas faktas: po vieno savo koncerto Londone dainininkė Jazzu, supykusi ant gerbėjų, kurie bjauriai elgėsi jo metu, feisbuko paskyroje išvadino juos jų kalba – „kiaunėmis“ ir „urodais“. Vieni ją pasmerkė, kiti pasidžiaugė, kad pagaliau pasakyta tiesa, jog karalius nuogas. Kokia jūsų nuomonė?
– Stipriai čia pasakėte – „padalijo Lietuvą“. Gal vis dėlto ne Lietuvą, o tam tikrą publikos dalį, kuriai įdomiausi kokių nors didesnių ar mažesnių žvaigždučių išsišokimai arba asmeninio gyvenimo ekscesai. Aš tame „Žečpospolitos padalijime“ nedalyvavau. Be to, nežinau, ar neišprususio, nekultūringo žmogaus iškoliojimą galima pavadinti jo demaskavimu. Ar tik nebus atvirkščiai? O kad pasakytume kam nors tiesą, visai nereikia vartoti mažiau civilizuotų žmonių leksikos. Lietuvoje, pastebėjau, tai gana populiaru (ir spaudoje, ir gyvenime), bet aš manau, kad tai blogas principas. Išsakyti savo nuomonę ar poziciją yra svarbu, drąsu ir gerbtina, bet išsakyti ją nusileidžiant iki žemo lygio pašnekovo verbalinių ir neverbalinių išraiškos priemonių – nereikalinga ir nepriimtina.
– Pamenu ankstesnį jūsų knygos „Netikras zuikis“ viršelį, kurio autorė esate. Žaislinis zuikis ketvirto viršelio fotografijoje „nusirengia“ – paaiškėja, kad tai meškis Mikė Pūkuotukas zuikio kostiumu. Aplink kone visi vaidina ne tokius (geresnius ar fainesnius), nei yra. Ar turite šį polinkį?
– Na, visų pirma, man nėra taip jau visai aišku, kuris iš jų geresnis – zuikis ar meškiukas. Gal Pūkuotukas mėgino vaidinti blogesnį už save? Juk nežinome, kokiu tikslu jis buvo persirengęs zuikiu. Taip ir žmonės – priklauso nuo to, kur ir kokiu tikslu jie dedasi kitokie. Ar mandagumas irgi yra apsimetinėjimas, kad esi geresnis? Tuomet beveik visi anglai apsimetinėja esą geresni, nes sako ne tai, ką galvoja. Kartais tai erzina, bet daugelyje situacijų mandagumas – visai neblogas dalykas. Žinoma, gali būti, kad Mikė Pūkuotukas mus apgavo: pirkome zuikį, o gavome meškiuką. Apgavystė nėra gerai. Bet gal mes patys kalti, kad iškart nepamatėme, jog ten meškiukas? Juk tai nebuvo sunku, reikėjo tik atidžiau pažiūrėti!
– Kartais studijuojantys Anglijoje ar jau pradėję dirbti išsvajotus darbus jauni žmonės prasitaria, kad dėl savo tautybės, dėl neištariamo vardo ar pavardės vis dar jaučia diskomfortą ir snobų anglų yra nurašomi į „rytų europiečius“ – niūrius, surūgusius, uždarus individus, kurių nesuprasi. Susidūrėte su tuo?
– Be abejo. Tai labai paplitęs ir giliai įsišaknijęs požiūris į mus. Bet vėlgi priklauso nuo aplinkos, nuo žmonių, tarp kurių esi, išsilavinimo, kultūros. Praėjusio amžiaus emigrantai, dirbę šachtose ir fabrikuose, keisdavo, trumpindavo, paprastindavo savo pavardes, kad būtų lengviau integruotis, kad neišsišoktų iš aplinkos. O dabar pastebėjau, kad kai kurie lietuviai patys ima tarti savo vardus ir pavardes iškreiptai, taip, kaip juos tartų anglakalbiai. Man dėl to šiek tiek liūdna... Bet buvo ir tokių, kurie nekeitė savo pavardžių, yra ir tokių, kurie nori tas pakeistąsias atgauti.
– Ar apskritai net ilgokai ten gyvenant įmanoma užmegzti artimus draugiškus ryšius su kuo nors? Gal saugiau bendrauti savo „gete“, pavyzdžiui, menininkų? Juk kai kurie emigrantai bendrauja tik su tautiečiais, kiti – priešingai – su jais nenori turėti nieko bendro.
Man niekada ir niekur nebūna nuobodu – tik tarp neįdomių žmonių.
– Žodis „getas“ turi neigiamų konotacijų, aš nenoriu būti jokiame gete, nes tai reiškia negalėjimą iš ten išeiti. Bendrauju daugiausia su menininkais, rašytojais, mokslininkais, nes tarp jų randu daugiausia bendraminčių. Seniai esu nusprendusi, kad jeigu verta bendrauti, tai tik su dvasiškai artimais žmonėmis, šalia kurių jauti ne vien dvasinį ir intelektinį komfortą, bet ir iššūkį. Man niekada ir niekur nebūna nuobodu – tik tarp neįdomių žmonių.
– Kokių kultūrinių skirtumų įžiūrite vyrų ir moterų santykiuose ten ir čia? Viena ilgai JAV gyvenusi moteris pasakojo, kad Lietuvoje visiems ypač rūpi jos šeimyninė padėtis – „ar turi ką nors?“ (jei neturi vyro – šakės). Klausiau, kur lengviau būti menininke, o kur lengviau – moterimi?
– Moterimi būti sunkiau visur. O Lietuvoje tam tikrais aspektais dar sunkiau nei Vakaruose, nes vyrų ir moterų santykiai bei jų reprezentacija mūsų viešojoje erdvėje yra atsilikę keletu dešimtmečių. Jungtinėje Karalystėje, pavyzdžiui, pusnuogės moterys jei ką nors ir reklamuoja, tai nebent apatinį trikotažą – tikrai ne laikraščius arba kitas visiškai su kūnu nesusijusias prekes ar paslaugas kaip čia. Mizoginijos ir seksizmo yra visur, bet Lietuvoje dar vis priimtina juos viešai demonstruoti ir, svarbiausia, už tai nieko nebūna. Gyventojų sąmoningumas šiais klausimais dar labai menkas, patriarchalinės tradicijos įaugusios siaubingai giliai. Bet daug vilčių dedu į jaunimą: tie, kurie baigia mokyklas dabar, kurie jau studijuoja užsienyje, manau, nebeperims iš kartos į kartą brukamų pasenusių patriarchalinių „tiesų“, pavyzdžiui, kad moterys mažiau sugeba, kad jų veikla ne tokia vertinga kaip vyrų.
– Ar dažnai mintimis grįžtate į praeitį? Vilniuje buvo atidaryta jūsų fotografijų paroda „Mergaitės ir berniukai“, kur senos fotografijos susipina su prisiminimais. Ar renkate / saugote vaikystės / žalios jaunystės relikvijas?
– Taip, saugau savo vaikystės nuotraukas ir kai kuriuos daiktus, kurie man įdomūs kaip tam tikro praėjusio laikmečio atspindžiai. Pavyzdžiui, savo 2006 m. parodai Šiuolaikinio meno centre panaudojau iš vaikystės išsaugotą senų atvirukų su gėlėmis kolekciją. Tačiau parodoje „Mergaitės ir berniukai“ nenaudojau jokių asmeninių nuotraukų. Visi darbai toje parodoje buvo sukurti iš „rastų“ (tai yra įsigytų) nežinomų žmonių fotografijų, o tiksliau – senų skaidrių. Ši paroda ne apie mano pačios prisiminimus, o apie vaikystę ir atmintį platesne prasme, apie tą erdvę, kurioje tapatybės yra daug takesnės, kurioje susipina melagystės ir tiesos, fantazijos ir baimės, sapnai ir tikrovė. Tokia man yra ir meno, kūrybos erdvė. Joje jaučiuosi geriausiai.
